Predikabilių, antepredikamentų ir postredikamentų interpretacija scholastinėje logikoje Lietuvoje XVI a. antroje pusėje

LTŠiame straipsnyje analizuojama vadinamųjų Porfirijo predikabilių ir Aristotelio antepredikamentų bei postpredikamentų koncepcija, atrandama scholastinės logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje atstovų Martyno Smigleckio, Jokūbo Ortizo bei Petro Vianos darbuose. Nagrinėjama, kaip šie autoriai aiškino minėtųjų teorinių konstruktų statusą bei jų santykį su vadinamosiomis Aristotelio kategorijomis, arba predikamentais. Aptariama minėtųjų scholastų pateiktosios koncepcijos vieta bendrajame scholastinės logikos kontekste. Prieinama prie išvados, kad predikabilių, antepredikamentų ir postpredikamentų interpretacijoje Smigleckis, Ortizas ir Viana iš esmės nuosekliai laikėsi scholastinės tradicijos, aiškindami šiuos teorinius konstruktus kaip pačias kategorijų supratimo sąlygas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Scholastinė logika Lietuvoje; Scholastic logic in Lithuania.

ENIn the consideration of the problem of the principle of individuation, Śmiglecki and Ortiz entered one of the most significant scholastic disputes. Ortiz adhered to the scotistic side of this dispute, asserting the individuality of a particular entity to emerge from the individual form (haecceitas) of that particular entity. Meanwhile Śmiglecki offered an interpretation of the individuatuin principle similar to the position of "Doctor Eximius", that is Francis Suarez. Such an interpretation identified the above-mentioned principle with the particular and individual mode of the composite or matter and a specific form of a singular thing.The interpretation of the so-called predicables or "five words of Porphyry" in the works of representatives of scholastic logic in Lithuania in the second half of the sixteenth century by Marcin Śmiglecki and Diego Ortiz followed the traditional scholastic view. That is, these scholiasts maintained that the above-mentioned five predicables could not be considered real entities (entia realia). In fact "these five words" are mere constructs of human intellect (entia rationis) - the most general intellective forms within the frame of which we cognize real nature reduced to ten most general genders, which are nothing else but the so-called predicaments or categories of Aristotle. In ither words, our intellect cognizes any really existing nature as either gender, or species, or differentia, or proprium, or accident. Śmiglecki, Ortiz and their contemporary Pedro Viana traditionally regarded the so-called antepredicaments (homonyms or equivoques; synonyms or univoques; paronyms and analogues) and postpredicaments (oppositions, simultaneity, priority, motion, habere and posteriority) of Aristotle as the necessary conditions for intellective cognition of predicaments themselves. Nevertheless, these scholiasts stressed a subtle difference between antepredicaments and postpredicaments. In their opinion, the latter generally known and sufficiently clear matters, while the comprehension of the former requires a more profound and exhaustive theoretical explication. [From the publication]