LT[...] Skaitant "Lietuvių rašomosios kalbos istoriją", kartu prisiminus kitus kalbos ir net literatūros istorijos tekstus, susidaro įspūdis, kad dauguma XVII a. pabaigos, o ypač XVIII a. religinių raštų autorių savo kalbą mokėję prastai, buvo ją primiršę. Tačiau ar taikytini tokie apibūdinimai XVIII a. intelektualams - išsilavinusiems, apsiskaičiusiems žmonėms? Pavyzdžiu galima paimti kad ir Mykolo Olševskio biografiją. [...] [Iš teksto, p. 206].