LTPrano Dovydaičio teigimu, Lietuva turėjo sukurti savą filosofiją. XX a. pradžioje buvo itin svarbu publikuoti filosofinius tekstus ir juos populiarinti. Pranas Dovydaitis įvairiuose leidiniuose supažindino su antikine, klasikine ir naujausiąja to laikotarpio filosofija, rašė straipsnius apie įvairius mąstytojus, remdamasis žymiausiais amžininkais arba polemizuodavęs su jais, nagrinėjo aktualias filosofijos temas. Prano Dovydaičio epistemologines pažiūras atskleidžia jo straipsnis ,,Žinojimas ir tikėjimas“. Anot Prano Dovydaičio, scholastinės teorijos yra teisingiausios, o naujųjų laikų racionalizmas ir empirizmas bei juos bandžiusi suvienyti Immanuelio Kanto filosofija yra vertinama vien neigiamai. Nepagrįstas, jo nuomone, yra XVII – XVIII a. materializmas, kuris nesąmoningai remiasi metafizine spekuliacija. Lygiai taip pat nepagrįstas yra natūralizmas arba biologinis evoliucionizmas. Svarbiausias krikščioniškos filosofijos uždavinys pasaulėžiūrų konfliktų sąlygomis Pranui Dovydaičiui yra racionaliai pagrįstos metafizikos plėtojimas. Keliuose straipsniuose filosofas gvildeno naujausias biologijos mokslų pagrindų koncepcijas, o net du straipsnių ciklus Pranas Dovydaitis paskyrė istorijos filosofijai. Filosofas Lietuvos skaitytojus supažindino su nemaža dalimi įvairių filosofijos teorijų, tačiau jo neoscholastiniai įsitikinimai neleido jų įvertinti objektyviai, o greičiau atskleidė šių filosofijos teorijų katalikišką recepciją to laikotarpio Lietuvoje.Reikšminiai žodžiai: Pranas Dovydaitis apie filosofiją; Apžvalga; Pranas Dovydaitis on philosophy; A survey; Dovydaičio filosofija; Gyvenimo filosofija; Neokantizmas; Neoscholastika; Dovydaitis' philosophy; Philosophy of Life; Neo-kantian philosophy; Neo-scholasticism.
ENThe article analyses the spread of Dovydaitis' philosophy among Lithuanian readers at the beginning of the 20th century. He helps Lithuanians to get acquainted with a broad scope of thinking, starting with ancient Greek philosophy, through Classical and modern philosophy, up to the most recent thinking of his time. Dovydaitis devotes many articles to various thinkers, enters into polemics with them, and analyses actual philosophical topics. He calls his own philosophy neo-Scholasticism, and usually adopts the ideas of Christian thinkers. Though his criticism of the neo-Kantian, so-called philosophy of life and phenomenological philosophy is not always correct, he presents interesting, albeit often strange, introductions to their problematics. [From the publication]