Šiuolaikinė tarminė žemaičių literatūra

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTSovietinėje Lietuvoje tarminės leidybos dėl griežtos kalbos ir kultūros politikos, suvalstybintos leidybos ir eliminuotos savilaidos nebuvo. Retkarčiais bendrine lietuvių kalba išspausdintuose literatūriniuose tekstuose pasirodantys nedideli tarminiai intarpai buvo pateikiami su neigiamos konotacijos atspalviu. Susiformavo nuomonė, kad žemaitiškai j skaitytoją galima prabilti tik išreiškiant savotišką žemaičių humoro jausmą. Šiai nuomonei Nepriklausomoje Lietuvoje subrendę žemaičių rašytojai pasipriešinti nebegalėjo: Pranas Genys (1902-1952) mirė lageryje, Butkų Juzę (1893-1947) taip pat ištiko greira mirtis, Stasys Anglickis (1905-1999) atsidėjo etnografiniams aprašymams, o kiti rašytojai buvo pasitraukę į Vakarus arba ištremti. Vienintelė Sofija Kymantaitė-Ciurlionienė (1886-1958) ragino žemaičius rašytojus telktis, jiems rodydama pavyzdį - rašydama paskutinį nemažos apimties kūrinį „Žemaitišką poemą". Ją po autorės mirties 1988 m. trečiajame „Raštų" tome kartu su kitais žemaitiškais rašytojos kūriniais parengė ir paskelbė kalbininkas Aleksas Girdenis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, su Sąjūdžio jėga atgimė kultūrinis žemaičių judėjimas. Savo veiklą išplėtė 1988 m. įkurta Žemaičių kultūros draugija, vėliau - 1994 m. - įsisteigė ir Žemaičių akademija. Susigrąžinta žodžio laisvė leido atgimti ir žemaičių kūrybai. [p. 465].

ENIn Soviet Lithuania, strict linguistic and cultural policy, nationalised publishing and the impossibility of self-publishing meant that literature in the Lithuanian dialects could not exist. Literary texts in the standard Lithuanian dialect did occasionally contain small passages in regional dialects, but these were typically presented in a negative light. This led to entrenchment of the belief that the Samogitian dialect could only be used to express the quaint Samogitian sense or humour. In independent Lithuanian, seasoned Samogitian writers could not defend this attitude: Pranas Genys (1902-1952) died in a labour camp, Butkų Juzė (1893-1947) also met a quick death, Stasys Anglickis (1905-1999) devoted himself to ethnographic description, while other authors had fled west or been exiled. It was only Sofija Kymantaitė- Ciurlionienė (1886-1958) who still urged Samogitian writers to come together by setting an example herself and writing her last major work - 'Žemaitiškapoema ('A Samogitian Poem'). It was edited and published after her death in 1988, in the third volume of Raštai (Writings), along with several other Samogitian pieces of hers, by the linguist Aleksas Girdenis. [p. 465].