Žemaitiškumo metamorfozės sovietinės ir nacių okupacijų metais

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTMolotovo-Ribbentropo pakto susitarimų sukelti geopolitiniai pokyčiai Europoje turėjo tragiškų pasekmių ir Lietuvos valstybei bei lietuvių nacijai. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, žemaičių padėtis niekuo neišsiskyrė iš kitų lietuvių - viešajame administravime, švietimo sistemoje, kultūrinėje veikloje, versle dirbę bei Lietuvos kariuomenėje tarnavę žemaičiai su šeimomis buvo taip pat suiminėjami, deportuojami, įkalinami lageriuose. Bet kokia buvusi žemaičių kultūrinė ir visuomeninė veikla nutrūko ne vien dėl to, kad jau pirmosiomis okupacijos dienomis buvo uždarytos visos kultūrinės draugijos, visuomeninės ir religinės organizacijos, spauda, bet ir dėl to, kad bet kokia okupacinės valdžios nesankcionuota individuali kultūrinė bei visuomeninė veikla grėsė suėmimu, tardymais kankinimo kamerose ir įkalinimu. Tad visiškai natūralu, kad Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu kai kurių žemaičių puoselėti užmojai pradėti ginčą su valstybės centru dėl žemaitiškumo padėties visuomenėje, sukurti savo literatūrinę kalbą, žemaičių tarmę pripažinti atskira kalba, ją įtvirtinti viešajame vartojime, tautos ir asmeninio išlikimo akivaizdoje staiga tapo visiškai neaktualūs. Žemaičiai kaip niekada anksčiau pasijuto turintys bendrą likimą su visais broliais lietuviais. [p. 443].

ENThe geopolitical changes in Europe brought about by the Molotov-Ribbentrop Pact had tragic consequences for the state of Lithuania and the Lithuanian nation. In 1940, after the Soviet Union occupied Lithuania, the position of Samogitians was no different from that of other Lithuanians. Among those who were arrested, deported and put in forced labour camps were also the Samogitians who worked in public administration, education, culture or business, or who served in the Lithuanian military. Any previous cultural or civic activities of the Samogitians were terminated not only because all cultural societies, public and religious organizations and the press were shut down during the first days of occupation but also due to the fact that any individual cultural and civic activity unauthorized by the government could have ended in arrest, interrogation in torture chambers and imprisonment. Thus it was only natural that during the period of existence of the Lithuanian state the ambitions of some Samogitians to initiate a dispute with the central authority regarding the position of Samogitians in society, to create their own literary language, to have the Samogitian dialect recognized as a separate language and to adopt it for public use instantly became irrelevant as the primary concern was the survival of the nation as well as personal safety. The Samogitians had, more than ever before, a sense of shared destiny with fellow Lithuanians. [p. 443].