Žemaičių knygos tradicijos tąsa (pirma XX a. pusė)

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemaičių knyga, plačiai išsiskleidusi XIX a. viduryje dėl nepalankiai susiklosčiusios bendrinės lietuvių kalbos kūrimo situacijos, aštuntame XIX a. dešimtmetyje ėmė prarasti savo įtaką tolesnei raštijos raidai. Ne visi žemaičių kūrėjai su aukštaičių tarmės iškilimu susitaikė, konservatyviai mąstančių žemaičių liko, juolab ir žemaičių skaitytojų užteko. XIX-XX a. sandūroje Žemaičių vyskupystės hierarchai, vadovaujami vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio, siekė, kad religinės spaudos kalba nebūtų taisoma. Dvasinės lektūros rašto kalboje perėjimas prie bendrinės kalbos užtruko ilgiau, paskutinis žemaitiškas giesmynas išėjo 1928 metais. Senieji rašytojai žemaitiškai rašė tik todėl, kad neturėjo kitų alternatyvų, o jaunesnioji karta galėjo rinktis. Daugelis jų, įsiliedami į darbą Tėvynei, bendrine kalbą priėmė kaip būtiną priemonę savo veiklai. Nors gyvenimas skatino žemaičius aktyviai dalyvauti kuriant nacionalinę kultūrą, bet ir šioje kartoje nedidelė kūrėjų dalis nenorėjo visiškai integruotis ir sudarė alternatyvią literatūrinio lietuvių gyvenimo dalį.

ENThe Samogitian book, having spread far and wide as a phenomenon in the mid-19thh century due to the restrictions placed on creative work in standard Lithuanian, began to lose its influence on the further development of the written word in the 1970s. Not every Samogitian writer could make peace with the rise to prominence of the Aukštaitija dialect, but there were still enough conservative-minded Samogitians to form a readership. At the turn of the 20th century, the hierarchs of the Samogitian diocese, under the leadership of Bishop Mečislovas Leonardas Paliulionis, fought to keep the printed religious word unedited. The transition of language used in religious reading material to the standard dialect took longer, with the last Samogitian book of songs published in 1928. The writers of the older generation only wrote in Samogitian because they had no alternative, but the younger generation were free to choose. As the latter set about contributing to their fatherland, they viewed the standard dialect as a necessary tool for their work. Life nudged Samogitians into actively participating in the creation of a national culture, but even in this generation there was a handful of writers who were not willing to integrate fully and thus an alternative side to the Lithuanian literary life emerged.