Žemaičių meškos sugrįžimas nepriklausomoje Lietuvoje

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemaičių herbas - juodas lokys, liaudiškai vadinamas meška, su sidabro grandine raudonos spalvos skyde ilgą laiką simbolizavo teritorinj ir kultūrinį regiono savarankiškumą. XIX a. - XX a. pr. formuojantis moderniai lietuvių tautai regioniniai žymenys turėjo būti atrasti iš naujo. Lenkai puoselėjo senąją heraldinę Abiejų Tautų Respublikos tradiciją, todėl pirmieji žemaičių herbą išpopuliarino dailininkai Tadeuszas Dmochowskis ir Janas Obstas. Vėliau žemaičių heraldikos neatsisakė ir vietiniai bajorai, nors jie save ir matė lietuvių tautoje, bet integraciją suvokė neatsisakydami istorinės sąmonės reliktų. Žemaičių tapatybės gaivinimas nebuvo lengvas ir populiarus, nes atkurtosios Lietuvos valdžia siekė mažinti kultūrinius skirtumus tarpusavyje glaudžiau susiejant visas etnokultūrines grupes. Pavienės heraldikos gaivinimo iniciatyvos pasireiškė kaip tapatybės saviraiškos forma. Tokių iniciatyvų nebuvo daug, nes opinija skatino ieškoti ne išskirtinumų, o bendrumų, bet ir tokiomis sąlygomis šie pavieniai tapatybės blyksniai reikšmingai papildė regiono gyventojų požiūrį į istoriją ir kuriamą nacionalinę tapatybę. [p. 403].

ENFor a long time, the Samogitian coat of arms - a black bear with a silver chain on a red crest - symbolised the territorial and cultural independence of the region. As the modern Lithuanian state developed over the course of the 19t h century and the beginning of the 20t h , regional markers of identity had to be discovered anew. The Polish respected the old heraldic tradition of the Polish-Lithuanian Commonwealth, so the first to popularize the Samogitian coat of arms were the artists Tadeusz Dmochowski and Jan Obst. Later, Samogitian heraldry captured the interest of local noblemen - even though they saw themselves as part of the Lithuanian nation, their concept of integration did not leave behind the symbols of their historical past. Bringing the Samogitian identity back to life was neither an easy nor a popular task because the government of the newly independent Lithuanian state sought to reduce cultural differences by bringing the various ethnocultural groups closer. Individual initiatives to reinstate Samogitian heraldry emerged as an expression of Samogitian identity. Such initiatives were few and far between because the public opinion of the time pushed for commonality instead of exceptionalism, but even in such circumstances these individual flashes of identity significantly contributed to the attitudes of residents from the regions with respect to their history and newly created national identity. [p. 403].