Tradicinių amatų atgimimas tarpukario Žemaitijoje

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemaitija nuo seno buvo nagingų amatininkų kraštas. Be skersadryžių žemaičių audinių, medinių koplytėlių ir drožtų dievukų, ornamentuotų puodų ar kalvystės dirbinių šiandien neįsivaizduojame viso lietuviško tautinio paveldo. Žemaitija vadinama kryžių ir koplytėlių žeme. O sodrių spalvų skepetomis ir plačiais baltai raudonais sijonais pasipuošusios žemaitės savitai papildo regioninių tautinių drabužių įvairove. Žemaitijos žemėje yra keramikai tinkamo (vadinamojo šlyno, arba plastinio) molio, todėl ji nuo seno garsėjo puodininkyste. Daugiausiai keramikos dirbtuvių pirmoje XX a. pusėje buvo Kuršėnuose, Viekšniuose, Mažeikiuose, Biržuose, Bazilionuose, Radviliškyje ir Tauragėje. Žemaitijos puodus buvo galima atskirti pagal indų proporcijas, nežymiai profiliuotas sieneles, neaukštą kaklelį, lipdymo ar meistriško žiedimo pobūdį. [p. 381].

ENSamogitia was the land of skilled crafts people since long ago. Without Samogitian weaves of diagonal stripes, their wooden shrines and carved figurines of saints, without ornamented pottery and blacksmithing articles the entire Lithuanian heritage is unthinkable. Samogitia is called a land of crosses and shrines. Samogitian women, clad in their bright-coloured scarfs and bulky red and white skirts, add a lot to the variety of the Lithuanian national dress. The soil in Samogitia is rich in the type of clay (the so-called plastic clay) fit for ceramic work, so Samogitian potters were always famous. Most pottery workshops in the first half of the 20t h century were situated in Kuršėnai, Viekšniai, Mažeikiai, Biržai, Bazilionai, Radviliškis and Tauragė. Their proportions, slightly profiled walls, low neck, and the character of moulding or skilled throwing set apart clay vessels of Samogitian work. [p. 381].