Žemaitijos įvaizdis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios iliustruotuose Varšuvos savaitraščiuose

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTPirmos XIX a. pusės lenkų ir lietuvių romantikams itin svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo Abiejų Tautų Respublikos istorija. Lietuviškoji tos istorijos „sudedamoji", pirmiausia Adomo Mickevičiaus dėka, buvo viena stipriausių, o gal ir pati stipriausia. Ypač gilios kūrybos versmės matytos pagoniškoje, didžiųjų kunigaikščių epochos Lietuvoje. Kai gimtojo krašto istorija susidomėjo dailininkai, jų žvilgsnis bene pirmiausia neatsitiktinai nukrypo į materialius tos praeities liudytojus - senovės paminklus ir istorinį kraštovaizdį. Suprantama, daugiausia dėmesio sulaukė senoji Lietuvos sostinė Vilnius, kiti svarbesni politiniai ir kultūriniai LDK centrai, tačiau netrūko dėmesio ir gilesnei provincijai. Čia bene įspūdingiausia dailininkams buvo Žemaitija. Susidomėjimas šia istorinės Lietuvos dalimi, tradiciškai apibrėžiama kaip buvusi Žemaičių kunigaikštystė (t. y. teritorija nuo Nevėžio j vakarus iki Palangos) arba kaip Žemaičių vyskupystė, bene labiausiai išaugo XIX šimtmečio viduryje, taigi, iš dalies sutapo ir su lituanistiniu žemaičių sąjūdžiu. Dailininkams imponavo unikalus šio krašto peizažas, paįvairintas pagonybės laikus menančiais piliakalniais, senoviniais dvarais, medinių bažnyčių bokštais ir rymančiais pakelės kryžiais, dėmesį traukė pašaliečių pažinimui sunkiai pasiduodantys rūstoki ir nekalbūs šio krašto žmonės, archajikos turintys jų papročiai. [p. 297].

ENIn the second half of the 19t h century, Polish and Lithuanian romantics found a major source of inspiration in the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth. The Lithuanian component of that history, primarily thanks to Adam Mickiewicz, was probably the strongest one. The deepest creative sources were discovered in the pagan era and the times of the grand dukes in Lithuania. When artists found their interest kindled in the history of their home country, they immediately and for good reason turned their eye to material witnesses of that past: the ancient monuments and historical landscape. Though Vilnius, the ancient capital of Lithuania, as well as other significant political and cultural centres of the Grand Duchy of Lithuania, naturally attracted most of their attention, deeper provincial areas also received their due. Of these, the lands of Samogitia were most impressionable to artists. The interest in that part of historical Lithuania, traditionally defined as the former Samogitian Duchy (e.g., the territory stretching from the Nevėžis River westwards as far as Palanga) or Samogitian Diocese, reached its climax in the mid-19t h century, partially coinciding with the rise of the Lithuanian studies movement in Samogitia. Artists were fascinated with Samogitia's unique scenery, varied with the hillforts from the pagan times, with ancient manors, spires of wooden churches and roadside crosses. The sombre and taciturn people of these areas and their archaic habits were also intriguing to the outsider. [p. 297].