Lauryno Ivinskio metskaitliai Žemaičiuose

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemaičių kultūrininkai, XIX a. viduryje veržliai brandinę įvairiausių leidybinių sumanymų, neatsilikdami nuo Mažosios Lietuvos leidėjų, ėmėsi leisti žemaitišką kalendorių. Rietavo agronomijos mokyklos mokytojas Laurynas Ivinskis 1846-1852 ir 1855-1864 m. rengė kalendorius „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu wieszpaties". Iki 1853 m. kalendoriai leisti L. Ivinskio lėšomis, bet dėl Rusijos cenzūros priekabių ir vilkinamų spaudos darbų Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje teko kurį laiką jų leidybą sustabdyti. „Metskaitlių" redaktorius, nenorėdamas nutraukti leidybos, buvo priverstas už 500 egzempliorių honorarą jų leidybos teises perduoti J. Zavadskio firmai. Ji kalendorius leido 1855-1864 m., kol Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Perėmus J. Zavadskio firmai, kalendorių tiražai didinti nuo 1500 (1846 metais) iki 5615 (1862 metais) egzempliorių. Vidutiniškai kasmet „Metskaitlius" buvo išleidžiamas apie 3500 egz. tiražu. Vienas iš to meto didžiausių XIX a. lietuviškos knygos leidybos ir platinimo trukdžių buvo bendrinės lietuvių kalbos nebuvimas. Nesant bendros kalbinės erdvės, žemaitiškas knygas labai sunkiai sekėsi platinti kituose Lietuvos regionuose. L. Ivinskis tai suvokė, todėl ragino rašytojus pasirinkti gerąją vidurinę tarmę, ją įsivaizduojant tarsi žemaičių ir aukštaičių tarmių mišinį. [p. 247].

ENIn the mid-nineteenth century, Samogitian cultural figures were busy developing various ideas for publication and, trying to keep pace with the publishers of Lithuania Minor, decided to undertake the publication of a Samogitian calendar. From 1846 to 1852 and 1855 to 1864, Laurynas Ivinskis, a teacher at the Rietavas School of Agronomy, compiled calendars that he dubbed Metu skajtlus ukiniszkas ant metu wieszpaties (The Farmer's Calendar). Up to 1853, the printing of the calendars was funded out of Ivinskis' own pocket, but Russian censorship and delays in the printing process at Juozapas Zavadskis' printing press in Vilnius meant that work had to grind to a halt for some time. The editor of the calendar did not want to interrupt the process and was forced to hand over the publishing rights to Zavadskis' company for a fee of 500 copies. The company published the calendars from 1855 to 1864, until the Russians banned Lithuanian print in the Latin alphabet. When Zavadskis' company took over, the print run for the calendar grew from 1,500 (in 1846) to 5,615 (in 1862). On average, 3,500 copies of the calendar were published every year. [p. 247].