Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija: "Savo noru prisijungėme..."

Collection:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
  • Lietuvių kalba / Lithuanian
  • Anglų kalba / English
Title:
Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija: "Savo noru prisijungėme..."
Alternative Title:
Duchy and eldership of Samogitia: 'We joined of our own free will...'
In the Book:
Žemaitija. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2020. P. 215-223
Summary / Abstract:

LT1411 m. Torunės sutartimi Vytautas gavo valdyti Žemaitiją iki savo gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi Žemaitija visiems laikams pripažinta Lietuvos dalimi. Žemaitijos istorijai svarbi 1413 m. Vytauto Didžiojo privilegija žemaičiams, 1411-1412 m. įvardyti pirmieji Žemaičių seniūnai: Rumbaudas Valimantaitis Kęsgailą ir Mykolas Kęsgailą (1412). Jų giminė su neilgomis pertraukomis žemaičius valdė 120 metų (1412-1532). Paskutiniu Žemaičių seniūnu (1783-1795) įvardytas Antanas Anupras Gelgaudas. Žemaičių seniūnija garantavo šiam kraštui ryškią administracinę autonomiją 1411 (1413) - 1795 m. - beveik keturis šimtmečius. Vytauto Didžiojo 1413 m. privilegiją 1441 m. patvirtino ir praplėtė Kazimieras Jogailaitis, o juo sekė ir kiti valdovai: 1492 m. - Aleksandras, 1507 m. - Žygimantas Senasis, 1545 m. - Žygimantas Augustas, 1569 m. - Henrikas Valua, 1588 m. - Žygimantas Vaza. Be teisės išsirinkti krašto seniūną, taip pat galėjo rinktis ir visus kitus pareigūnus, tarp jų ir tijūnus, kaštelionus (seniūnijoje atsakingus už karinius reikalus), pakamarius (sprendusius žemės ribų bylas, žemių dalijimą įpėdiniams, vadovavusius pakamario teismui), karūžus (vėliavininkus). Tai garantavo ir Lietuvos Statutas. Svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių seniūnijos bajorija, o Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lietuvos-Lenkijos karaliai tik tvirtindavo. Visose privilegijose privalėjo būti nurodyta, jog Žemaitija gera valia yra prisijungusi prie Lietuvos valstybės. Jie išlaikė savo medžioklės laisvę, savus teismus, teisę nestatyti naujų pilių ir nevykdyti jų priežiūros darbų, jei to nedarė anksčiau. [p. 215].

ENBy the 1411 Treaty of Toruń (Thorn), Vytautas received Samogitia to rule until his death and by the 1422 Treaty of Melno, Samogitia was recognized for all time as part of Lithuania. The 1413 privilege of Vytautas the Great to the Samogitians is important to the history of Samogitia; in 1411-1412 the first Samogitian elders were named: Rumbaudas Valimantaitis and Mykolas Kęsgailą Valimantaitis (1412). Their relatives, with brief breaks, ruled the Samogitians for 120 years (1412-1532). Antanas Anupras Gelgaudas was named the last elder of Samogitia (1783-1795). The Samogitian eldership guaranteed this region clear administrative autonomy during 1411 (1413) - 1795, almost four centuries. The 1413 privilege of Vytautas the Great was upheld and expanded in 1441 by Casimir IVJagiellon; other rulers also observed it: Alexander Jagiellon in 1492, Sigismund I the Old in 1507, Sigismund II Augustus in 1545, Henry Valois (Henry III of France) in 1569, and Sigismund III Vasa in 1588. Besides the right to select a regional elder, they could also select all of the other officials, including the bailiffs, castellans (who were responsible in the eldership for military matters), chamberlains (who decided cases on land boundaries, the division of land to heirs, and ran the chamberlain's court), and standard bearers. The most important right was that according to the old privileges of the rulers to Samogitia, the nobility of the Eldership of Samogitia selected these officials while the Grand Duke of Lithuania (who was also the King of the Poland) only confirmed them. [p. 215].

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/116916
Updated:
2025-10-07 17:30:18
Metrics:
Views: 5
Export: