Sebastiano Münsterio Žemaitija: įvaizdis ir jo ištakos

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTRenesanso laikais siauros specializacijos mokslininkai buvo retenybė, gyvas nesusipratimas. Iš ano meto mokslininkų buvo tikimasi, kad jie gerai mokės svarbiausias, šventosiomis vadintas antikinio pasaulio kalbas (lotynų, graikų, hebrajų), išmanys laisvuosius menus, bus perpratę filosofiją ir teologiją. Dažnas mokslininkas lūkesčius atitikdavo su kaupu. Toks buvo ir Sebastianas Münsteris (1488-1552). Pradžios mokslus išėjo savo gimtajame Ingelheime. 1506 m. įstojęs į Pranciškonų ordiną, pasinėrė į studijas ir pedagoginę veiklą. Reikšmingiausiai pasireiškė tirdamas ir dėstydamas hebrajų kalbą - tai buvo tikroji aistra. Bet jis neapsiribojo dėstytojo katedra, vadovėlių ir stambesnių knygų rengimu. Nuo jaunumės mėgo keliauti, o keliaudamas - įdėmiai stebėti aplinkinį pasaulį ir pakeliui sutinkamus žmones. Jo artumas gamtai ir tiesioginis valstietiško gyvenimo pažinimas leidžia suprasti, kodėl šis filologas tuo pat metu pasirinko kraštotyros tyrėjo kelią ir tapo geografu. 1529 m. S. Münsteris persikėlė dirbti į Bazelio universitetą, kuriame iki pat mirties dėstė hebrajų kalbą. Nors jis išstojo iš Pranciškonų ordino, išsižadėjo Romos katalikų tikėjimo ir tapo liuteronu, tačiau savo esme kaip buvo, taip ir liko nuosaikus krikščionis, kuriam konfesiniai ginčai ir polemika rūpėjo kuo mažiausiai. Jis priklausė raštingų žmonių bendrijai (Respublica litterarum), kur etika („mandagus bendravimas") ir mokslinis pažinimas buvo svarbesni dalykai negu dogminiai ginčai. [p. 165].

ENIn the Renaissance narrowly specialized scholars were a rarity, a living enigma. It was expected that the scholars of that day would have a good command of the most important, socalled sacred languages of the ancient world (Latin, Greek, and Hebrew), a knowledge of the seven liberal arts, and a comprehension of philosophy and theology. Many a scholar frequently far exceeded these expectations. Sebastian Münster (1488-1552) was one such scholar. He received his primary education in his native Ingelheim. In 1506 he entered the Franciscan order, where he plunged into his studies and pedagogical activities. He especially excelled in the investigation and teaching, of Hebrew, his true passion. But he was not limited to just teaching at university and writing textbooks and larger books. From a young age, he loved to travel and to closely observe the world around him in his travels and the people he met along the way. His closeness to nature and direct knowledge of peasant life allows one to understand why this philologist simultaneously chose the path of a regional investigator and why he became a geographer. [p. 165].