Krikštas ir "Žemaičių vyskupystės" šviesa

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemaičių krašto religinio ir kultūrinio paveldo savitumo negalėtume suprasti be tvariausios šio krašto institucijos - Žemaičių vyskupijos. Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino krikšto bandymams. Jie nebuvo pakrikštyti, su Lietuva 1387 m., nes dėl savarankiškos Žemaitijos laikysenos Jogaila to nepadarė. Apie 1395-1398 ar 1401-1404 m., greičiausiai Jogailai pageidaujant, į Žemaičius su Vytautu atvyko čekų kilmės teologas ir pamokslininkas Jeronimas Pragiškis. Kaip aprasojo amžininkas Enėjas Silvijus Bartolomėjus Pikolominis (Piccolomini 1405-1464, būsimasis popiežius Pijus II), čia jis griebėsi gana brutalios krikšto akcijos: naikino žalčius, išžarsrė šventąją ugnį, bandė iškirsti šventuosius miškelius ir ąžuolus. Kilus dideliam gyventojų nepasitenkinimui ir skundams, kad jis naikina protėvių tikėjimo vietas ir apeigas, Vytautas, „sujaudintas šio įvykio ir bijodamas žmonių maišto, nusprendė, jog geriau liaudis tegul nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo". Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė jam palikti šalį. Galiausiai dažnas Žemaitijos dovanojimas Kryžiuočių ordinui (Vytautas tai padarė net 4 kartus) tikrai neleido tikėtis palankumo Žemaičių krikšto akcijai. [p. 101].

ENIt is impossible to understand the unique features of the cultural and religious heritage of the Samogitian region without the most stable institution of this region, the Diocese of Samogitia. The Samogitian dukes and nobles did not endorse either the baptism of Mindaugas or the attempts to baptise Grand Duke Gediminas of Lithuania. They were not baptised together with Lithuania in 1387 as Jogaila did not baptise Samogitia because of its independent attitude. Circa 1395-1398 or 1401-1404, probably at Jogaila's wish, Czech theologian and preacher, Jeronym Pražsky arrived together with Vytautas in Samogitia. As his contemporary, Pope Pius II (Enea Silvio Bartolomeo Piccolomini 1405-1464) wrote, there he embarked on a fairly brutal baptism campaign: killed the household pet grass snakes (household spirits), extinguished the sacred fire, and attempted to cut down the sacred forests and oaks. After great inhabitant dissatisfaction and complaints arose that he had destroyed the sites and rites of the ancestors' faith, Vytautas, 'moved by this development and fearing a rebellion, decided that it was better that the common people turned away from Christ than from him.' Thus, after revoking the letters he had given to the rulers of the provinces that they obey Jeronym, he ordered him to leave the country. Finally, the frequent gift of Samogitia to the Teutonic Knights (which Vytautas did four times) did not really allow for a belief in the benevolence of the campaign to baptise Samogitia. [p. 101].