Žemaičių žemių ryšių (signalinė) sistema, kūlgrindos, medgrindos

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽemes, gyvenvietes, žemių centrus jungė sausumos ir vandens keliai, takai, neretai slapti (Žemaitijoje dažniausiai kūlgrindos, medgrindos, virbinės kamšos), jungę svarbesnius prekybos, valdžios centrus, šventvietes, o dažniausiai svarbiausi iš jų - žemių centrus. Prekybos kelius žymi atvežti papuošalai bei ginklai, sidabro ir žalvario lobiai, ypač turtingi pirklių kapai žemaičių kapinynuose, dažni svarstyklių ir svarelių radiniai žemaičių ir žiemgalių kapuose. Ir kovų su skandinavų vikingais laikotarpiu (Apuolės pilis), ir iš vėlesnių kovų su kalavijuočiais ir kryžiuočiais aprašymų matyti, kad ir atskiros žemaičių žemės XIII-XIV a., turėdamos savo pilis, galėjo neblogai pulti ir gintis, pirmu atveju pasiekdavo net tolimus kraštus (Lenkiją, šiaurinės Livonijos žemes Estijos teritorijoje, Saremos salą), o savo teritorijose buvo išvystę žemių gynybinę struktūrą su pilių apygardomis, nuolatinėmis įgulomis, tankiu medinių pilių tinklu, greitai atstatomomis sudegintomis pilimis. Iš esmės per du šimtus metų šios gynybinės sistemos priešas taip ir neįveikė. Tam tarnavo ir efektyvi ryšių ir pavojaus perdavimo sistema, ne tik jungusi vienos žemės pilis, bet ir atskiras žemes į bendrą gynybinį tinklą. Pilies įgulos, sargybiniai vieni kitus perspėdavo ugnimi, dūmais, garso signalais, žvalgais ir pranešėjais, neretai belaisviais, prievarta išgabentais į kryžiuočių žemes, dažnai neužmiršdavusiais savo kilmės. [p. 61].

ENThe lands (tetra), settlements, and territorial centres were connected by drv, submerged roads and tracks, often secret (and, in Samogitia, usually paved with stones, logs, or brushwood), which joined the more important trade and government centres, sacred sites, and frequently the most important of these, the territorial centres. The trade roads are marked by the discovery of imported ornaments and weapons, silver and bronze hoards, especially rich burials of traders in Samogitian cemeteries, and frequently scales and weights in Samogitian and Semigallian graves. From the descriptions during the period of the conflict with the Scandinavian Vikings (Apuolė Castle) and from later descriptions of the conflicts with the Livonian Brothers of the Sword and the Teutonic Knights, it is seen that individual Samogitian lands during the 13th— I4r h centuries, by having their own castle, could satisfactorily defend and attack, even reaching distant regions (Poland and the northern lands of Livonia in Estonian territory, Saaremaa island) and so, on their home territory, the Samogitian lands had a developed defensive structure with castle districts, permanent garrisons, and a dense network of wooden castles, which were rapidly rebuilt if burnt, which kept Samogitia essentially unconquered by enemies for two centuries. [p. 61].