LTApibendrindama iš 38 pateikėjų (amžiaus vidurkis - 67 metai) užrašytą etnografinę medžiagą norėjau išsiaiškinti šermenų ir laidotuvių prasmių bei funkcijų kitimą. Naudojausi Reginos Merkienės parengta anketa ir pačios suformuluotais klausimais. Medžiaga rinkta lietuviškoje etninėje enklavoje už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau priklausančioje vientisam lietuvių etnografiniam plotui. Tarmės požiūriu ši enklava dzūkiška, tik dviejuose pasienio kaimuose (Burokų ir Eglinės) kalbama suvalkiečių tarme. Ji įsiterpusi į lenkiškai kalbančios modernios kultūros aplinką. Tai spartino tradicinės kultūros nykimą (ji geriau išsaugota Dzūkijoje, šiapus sienos). Punsko ir Seinų krašte, kaip ir visame lietuvių etnografiniame plote, šermenys prasideda mirtimi, o baigiasi karsto išlydėjimu iš namų. Tai laidotuvių pradžia, o pabaiga - kai laidotuvių dalyviai grįžta į mirusiojo namus gedulingų pietų. Nuo mirties iki palaidojimo turi praeiti nors dvi naktys. Tokia tradicinė apeigų schema išliko iki mūsų dienų. [p. 61].