LTKiekvienas folklorinis tekstas gyvuoja tarytum savaime, jis egzistuoja keliaudamas iš kartos į kartą, keisdamasis ar modifikuodamasis, (gydamas naujų bruožų, prarasdamas ar išlaikydamas archajiškas formas. Tekstas yra užfiksuojamas, kuomet jis užrašomas, ir žmogaus, pateikiančio tekstą, atmintis arba, tiksliau, žinojimas įgauna konkretų pavidalą - unikalų, savitą ir kartu tradicinį. Bet pateikėjas ne visuomet gali išlikti neutralus savo aplinkai; rašytinė literatūra, radijas, televizija veikia jo žinojimą, ir dėsninga, kad žmonės dažnai kaip tradicinę liaudies atmintį pateikia tekstus, kurie prilygsta originaliajai kūrybai. Toks reiškinys galėtų būti įprasmintas, kaip mechaniškas kito patirties ar žinojimo pasisavinimas (kai kada pritaikomos ir tradicinės tekstų struktūros ar schemos), tokie tekstai liudija žmogiškojo intelekto atvirumą, labilumą ir gebėjimą adaptuoti aplinką. Žmogus negali atsiriboti nuo savo laikmečio realijų, nuo egzistuojančio kultūrinio konteksto. Bet yra suponuojama pasirinkimo arba atrankos galimybė, nulemta kiekvieno vidinio pasaulio dėsningumų. [p. 45].