Klaipėdos krašto oikonimija: leksinės ir stuktūrinės ypatybės

• Place-names of the Klaipėda territory: lexical-structural peculiarities
• Oikonymie von Gebiet Klaipėda (Memelgebiet)

LTPastaruoju metu, padidėjus dėmesiui Mažajai Lietuvai, jos problemoms, jos istorijos, kultūros dalykams, atkreiptinas dėmesys ir į šio krašto, kurio gyventojų daugumą visą laiką sudarė lietuviai (apie 90 %,), vietų vardus. Čia kalbama apie administracinėmis ribomis nuo Lietuvos ilgą laiką skirtą ir istorijos bėgyje susiformavusią savitą teritoriją - Klaipėdos kraėtą. [...] Nepaisant šio krašto savitumų, susiformavusių ir dėl minėtosios teritorijos izoliacijos, ir dėl etnosų mišimo, gausiausias čia liko žemaičių vietovardžių sluoksnis, smarkiai išplitęs ir išaugęs XVI a. plūstelėjus kolonistų bangai iš Lietuvos (maždaug po 1500 m.). Šie nauji vietovardžiai - tai rodo ir leksemos (dažniausiai asmenvardinės kilmės, t. y. iš asmenvardžio daugiskaitos (pluralia tantum) arba su priesagomis padaryti oikonimai) - atspindi ir bendrą visos Lietuvos vėlesnių amžių oikonimijos situaciją. Pagal kilmę Klaipėdos krašto oikonimija nėra vienalytė. Ją sudaro keli sluoksniai: 1) kuršiškas, 2) lietuviškas (žemaičių) ir 3) labai nedidelis prūsiškas (tik Nemuno žemupyje). Tačiau pagal struktūrą šie oikonimai gana panašūs - juose galima aptikti tuos pačius struktūros ir darybos modelius. Šiame straipsnyje ir norima juos apžvelgti, atkreipiant akis visų pirma į būdingiausius krašto oikonimijos darybos bruožus. [Iš teksto, p. 152-153].