Valsts valoda Baltijas republikā

• State language in the Baltic republics
• Valstybinė kalba Pabaltijo respublikose

LTPaskutinių dešimtmečių antidemokratinė TSRS kalbų politika, sparčiai rusifikavusi TSRS kalbas ir tautas, sukėlė respublikų vietinių nacijų norą ginti savo kalbas nuo pražūties ir garantuoti valstybinę jų apsaugą, suteikiant joms respublikos valstybinės kalbos statusą. Tarsi potvynio banga šis procesas apėmė visas Tarybų Sąjungos respublikas, kartu iškeldamas problemų, susijusių su rusiškai kalbančių gyventojų protestais. Šiems gyventojams nerimą kelia rusų kalbos funkcijų siaurinimas kitatautėse respublikose, ir dėl to skleidžiamos kalbos, kad ten pažeidžiamos jų teisės. Norint išspręsti iškilusias problemas, labai svarbu sukurti valstybinės kalbos teoriją, remiantis pasauline kalbų politikos praktika. Kaip rašoma "Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje", valstybine, paprastai pasirenkama kalba tos nacijos, kuri įkūrė valstybę arba kuri valstybėje viešpatauja. Demokratinis yra tik pirmasis sprendimas, ir kaip tik jis taikomas Pabaltijo respublikose (antrasis sprendimas paprastai naudojamas imperialistinių šalių kolonijose ir okupuotose teritorijose). Ryškiu skirtumų esaa ir tarp įvairių pasaulio šalių valstybinių kalbų funkcijų, pradedant nuo visiškai minimalių, pavyzdžui, Singapūre, kur valstybine kalba atliekamas tik himnas ir sakomooficialios kalbos, iki visapusiško jos vartojimo visose žmonių veiklos srityse. Nevienodos paskelbtų valstybinių kalbų funkcijos ir įvairiose TSRS respublikose. Tai priklauso nuo susidariusių konkrečių istorinių sąlygų. Valstybinės Pabaltijo respublikų kalbos turi ilgą raidos istoriją, valstybinės kalbos statuso patirtį, jos visapusiškai vartotos visose gyvenimo srityse, įskaitant raštvedybą, mokslą ir techniką, švietimą, teiseną ir t. t. Pabaltijo respublikų atžvilgiu (išvados daugiausia daromos iš Latvijos kalbinės praktikos) į valstybinės kalbos supratimą įeina.1) kalbos ir tautos valstybinis gyvenimas, t. y. valstybė garantuoja kalbos išsaugojimą ir vartojimą, rūpinasi visapusišku kalbos tyrinėjimu ir ugdymu ir t. t.; 2) visapusisko kalbos funkcionavimo visose valstybinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse garantavimas, įskaitant įstaigų raštvedybą, mokymo procesą,t eiseną ir t.t.; 3) pilietinės teisės vartoti valstybinę kalbą visoje respublikos teritorijoje garantavimas; 4) šios kalbos laikymas aptarnavimo sferos ar raštvedybos darbuotojų kvalifikacijos rodikliu; tai reiškia, kad tose srityse gali dirbti tik asmenys, mokantys valstybinę kalbą; 5) visų gyventojų, taip pat kitataučių, nuolat gyvenančių respublikoje, valstybinės kalbos mokėjimo pravartumas; naudinga, kad visiems gyventojams būtų prieinama originali informacija, per teikiamą yalstybinę kalbą, taip pat ta kalba sukurtos kultūros vertybės (teatrai, koncertai, knygos, radijas, televizijos laidos ir kt.); 6) demokratinio nacionalinio ir teritorinio požymio laikymasis - valstybine kalba skelbiama kalba tos vietinės nacijos, kuri yra davusi valstybei (respublikai) pavadinimą, yra jos etninė tévynė: Latvijoje - latvių, Lietuvoje - lietuvių, Estijoje - estų kalba. Nepagrįstu reikia laikyti teiginį (žr. Didžioji tarybinė enciklopedija), kad valstybinė kalba būdinga buržuazinei santvarkai. Jeigu valstybinė kalba priimama vietinės tautos kalba jos protėvių žemėje, tai rodo ne esant buržuazinę santvarką,o tik teisingą sprendimą, ginantį kalbą ir tautą jos etninėje tėvynėje. O jeigu kitos nacijos žemėje valstybine (ar oficialiąja) skelbiama ir priimama viešpataujančios nacijos kalba, tai jau yra prievartos aktas, kolonizacijos ar okupacijos, kurią vykdo antidemokratinė, imperialistinė valstybė, liudytojas.Analizuojant valstybinės kalbos supratimą Pabaltijo respublikų sąlygomis ir priimtų tose respublikose Kalbos įstatymų pagrindu, reikia pažymėti, kad terminą yalstybinė kalba reikia skirti nuo termino oficialioji kalba, o tai dažnai nedaroma, Pagal Kalbos įstatymus respublikose valstybinė yra tik viena kalba - vietinės nacijos kalba. Tuo pačiu numatoma, kad oficialiam bendravimui kiekvienas pilietis gali pasirinkti bendravimo kalbą - valstybinę (latvių ar kitą) arba rusų. Vadinasi, oficialiomis laikomos dvi kalbos. Valstybinės latvių kalbos vienų metų praktika Latyijos respublikoje parodė, kad naujomis aplinkybėmis visuomenei, tuo pačiu ir kalbininkams, tenka spręsti daug naujų uždavinių, ypač kalbos kultūros ir terminologijos sferoje. Dėl latvių kalbos funkcijų išsiplėtimo kalbinei praktikai labai reikalingi įvairūs kalbinės medžiagos rinkiniai, kalbos kultūros žinynai, terminų žodynai, kurie iki šiol buvo tik kalbininkų ir redaktorių interesų objektas. Visų šakų Latvijos, taip pat ir viso pasaulio mokslininkų bendradarbiavimas aktualina nemaža kalbos norminimo problemų, tarp jų įvairių sayo ir užsienio gaminių markių pavadinimų rašybos vieningų principų nustatymą, augalų bei gyvūnų rūšių, įstaigų pavadinimų rašymą ir apskritai vieningų latvių kalbos rašybos taisyklių reikalingumą. Mat užsienio publikacijose užkonservuoti III ir [V mūsų šimtmečio dešimtmečių rašybos principai, o pačioje Latvijoje ilgainiui kai kurios rašybos taisyklės buvo pakeistos. Naujomis sąlygomis visuomenė vis geriau suvokia, kad kalba - ne tik visuomenės kitimo priemonė, bet ir veiksnys, t. y. viena iš visuomenės, taip pat ir kiekvienos asmenybės kaip kolektyvo nario, varomųjų jėgų.

ENAntidemocratic language policy in the former USSR over the past 50 years, known as the Russification of other languages and nations, has brought many languages to their death, therefore it was decided to grant the State Language status to the language of the indigenous nation of the republic in order to guarantee State protection. The same legal acts were adopted in all ex-Soviet republics. These processes were accompanied by different problems connected with dissatisfaction of the Russian people, who felt being suppressed in their rights of free usage of the Russian language all over the former USSR. Forsettling these problems, it was necessary to work out the theory of State Language and to acquire the experience of language policy in other countries of the world. The State Language functions are granted to the language of the nation which has founded the State or to the language of the nation which is ruling in the State. Only the first way is democratic and exactly this way took place in the Baltic republics. The world experience in the functions of the State Language is different: from minimal (for instance, in Singapore) to many-sided (in many developed countries). The necessity for State Language was not of utmost importance in all Soviet republics. It depended on concrete conditions arising in the course of the historic development of nations and countries. The languages of indigenous nations of the Baltic republics have a long way of historic development. These languages have acquired the State Language status experience, too. At present, the State Language in the Baltic republics (particularly in Latvia) means that: 1) the language is taken into the State protection and the State secures its existence, usage, study and development.2) the language has to be polyfunctional: it must be used in all fields of governmental, social, cultural activities, also in business correspondence, education, legal proceedings, etc.; 3) civil rights of using the State Language must be provided throughout the territory of the republic; 4) the acquirement of the State Language should be regarded as a qualifiication index and there fore compulsory for state officials and public employees; 5) the acquirementof the State Language to a certain degree is necessary for all people of other nationalities permanently living in the given republic in order to understand better the information in original, not in translation, in order to enjoy the advantage to hear theatre performances, concerts, radio and TV broadcasts in original, etc.; 6) a democratic approach to the language problem demands that the ethno-territorial principle should be adopted, i. e., the language of the indigenous nation of the corresponding territory functions as the State Language. The status of the State Language is bound up with the extension of a functional area of that language. This in its turn makes the society and linguists responsible for terminology and language culture. Normalization of language becomes more actual. In the new linguistic situation, it is evident that language is not only a means, but also a factor, a motive power of the development of society.