Lietuvių įvardijimas XIX a. pirmojoje pusėje

LTPatyrinėjus lietuvių įvardijimą XV-XVIII a. dokumentuose, galima išskirti keturis svarbiausius asmenų įvardijimo būdus. Tai įvardijimas: 1) vienu asmenvardžiu, 2) asmenvardžiu ir apeliatyviniu ar aprašomojo pobūdžio prievardžiu, 3) dviem asmenvardžiais, 4) trimis asmenvardžiais. Aptarus visų šių įvardijimų atsiradimo aplinkybes, dažnumą vieno ar kito šimtmečio dokumentuose, juos sudarančių asmenvardžių funkcijas, paskirtį bei darybą, buvo konstatuota, kad jau nuo XV a. pabaigos dažniausias yra dvinaris lietuvių įvardijimas. XVII-XVII a. istorinė antroponimija liudija šio įvardijimo galutinį įsigalėjimą bei nusistovėjimq. Labiau iki pat XVIII a. pabaigos įvairavo moterų įvardijimai dokumentuose (administraciniuose juridiniuose bei bažnytiniuose). Taigi atrodytų, kad kalbėti apie lietuvių įvardijimą XIX a. lyg ir nėra būtino reikalo. Juolab kad XVIII a. baigusios formuotis mūsų pavardės galutinai apibrėžė dvinario įvardijimo asmenvardžių paskirtį bei funkcijas, sutapatino jį su dabartiniu lietuvių įvardijimu vardu ir pavarde. Tačiau skaitant įvairius XIX a. šaltinius - ir administracinius juridinius, ir bažnytines knygas - bei vertinant juose minimų asmefų įvardijimus, atkreipia dėmesį kai kurie nauji, ankstesnių amžių antroponimijos nepaliudyti reiškiniai. Be to, pasitaiko duomenų, padedančių nagrinėti jau pastebėtas bei tirtas problemas. Svarbiausias šio straipsnio tikslas - visame XIX a. pirmosios pusės lietuvių įvardijimo kontekste išskirti naujus reiškinius bei juos įvertinti. Taip pat norima pateikti tą medžiagą, kuri praplečia ankstesnių tyrimų teiginius bei išvadas. [Iš teksto, p. 100].