Lietuvos, Latvijos ir Estijos medijų menas XX a. pab.-XXI a. pr.: institucinė ir meninė raida : disertacija

LTXX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje išplitus videotechnologijai, o 10-ojo dešimtmečio viduryje – skaitmeninėms informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, suaktyvėjus neoavangardinėms tendencijoms mene ir plėtojantis kultūriniam bendradarbiavimui tarp Vakarų valstybių ir trijų Baltijos šalių, pastarosiose pradėjo formuotis medijų meno kryptys, šiam menui aktualūs kibernetinės kultūros diskursai ir medijų meno bendruomenė. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje medijų menas tapo nepriklausomų, modernių valstybių formavimosi laikotarpio menu, tačiau ilgainiui užėmė gana skirtingas pozicijas nacionaliniame ir tarptautiniame kultūros kontekste. Darbe analizuojami instituciniai ir meniniai medijų meno slinkties aspektai, išryškinantys šio meno ypatumus, jo santykį su ligšioline dailės tradicija ir nužymintys medijų meno legitimaciją vietinėje ir tarptautinėje kultūros erdvėje. Tyrimas remiasi analize reikšmingų institucinių iniciatyvų ir individualių kūrybinių artefaktų, kuriuose akivaizdus naujas technologijų ir meno santykis bei naujų diskursų, susijusių su savitomis medijų savybėmis, su medijų daroma įtaka įvairioms šiuolaikinio gyvenimo sritims, buvimas ir meno estetinės situacijos kaita. Disertacijos tikslas - išanalizuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos medijų meno raidą, išryškinant svarbiausius jos aspektus, atskleidžiant reikšmingas institucines slinktis ir svarbius nacionalinės bei tarptautinės legitimacijos veiksnius, išskiriant pagrindines šio meno kryptis ir bruožus bei nužymint paraleles tarp analogiškų pasaulinių kultūros ir meno procesų. Šis darbas yra pirma menotyros krypties daktaro disertacija naujųjų medijų meno ir kultūros tematika, parengta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. [LMT]

ENAt the end of the 1990’s when video technology spread in Lithuania, Latvia and Estonia and in the middle of the 2000’s when digital information and communication technologies spread, neo-avant-garde tendencies became more active in art, and cultural communication between Western countries and three Baltic States was developing, the directions of media art, cybernetic cultural discourses relevant to this art and a media art community started to form in the three states. In Lithuania, Latvia and Estonia media art became the art of the period when independent, modern states formed, however, in the long run it took very different positions in the national and international cultural context. This paper looks at how institutional and artistic aspects of media art drifted, highlighting the particularities of this art, its relation with art tradition till now, and marking the legitimacy of art media in local and international cultural space. The research is based on analysis of significant institutional initiatives and individual creative artefacts where the new relation of technology and art and the presence of new discourses related to the unique media characteristics, with the influence of media on different areas of contemporary life, and the change of the aaesthetic situation of art are obvious. The thesis seeks to analyse the development of media art in Lithuania, Latvia and Estonia by highlighting its most important aspects, by disclosing the significant institutional drifts and important factors of national and international legitimacy, by distinguishing the main directions and features of this art and by marking parallels between analogous processes of global culture and art. This paper is the first art criticism doctoral thesis on the new media art and culture prepared in Lithuania, Latvia and Estonia.