Drei Sprachwissenschaftliche Studien

LT[...] J. Užpurvis nepailstamai rašė straipsnius ir studijas apie Mažosios Lietuvos istoriją ir jos kalbos klausimais lietuvių ir vokiečių kalba. Nežiūrint jo pagyvento amžiaus, jo nepaprastai gera sveikata kasdien jam leido gilintis į kalbos dalykus. Jo didžiausias pomėgis užsiimti senomis ir naujomis kalbomis. Pvz., jis kelintą kartą skaito Naujojo Testamento graikiškąjį vertimą, trečią sykį Horacijaus veikalus, romėnų rašytojo Petroni-jaus klasikinį romaną, domisi italų ir ispanų literatūra - viską iš originalų. Priešingai, apie rusų kalbą jis savo laiškuose neužsimena. Jo intelektualiniame pasaulyje kalbotyra - tiksliau žmogaus natūralus sugebėjimas išreikšti mintis ne tik suprantamoj formoj, bet ir išbaigtu stilium - buvo jam viskas. Jis yra iš tų Mažosios Lietuvos lietuvių, kuriuo šioj srityj galima didžiuotis ir su pagrindu pavadinti fenomenaliu poliglotu. Didžiausia studijų dalis rašyta ne lietuvių, bet vokiečių kalba. Autorius tai darė sąmoningai, norėdamas, kad ši didžios vertės lietuvininkų kultūrinio palikimo dalis būtų prieinama kuo didžiausiam skaitytojų, ypač kalbininkų, skaičiui. Todėl studijų leidėjas savo užmojį būtų giliai ir be jokio pagrindo pažeidęs, jeigu jis būtų mėginęs jas paskelbti kitoj kalboj. Prie Saugų tarmės aptarimo, pagal puslapių numeraciją, apie 30% savo veikalo autorius skiria šiems, palyginant dideliu skaičiumi nepasižymintiems, gyventojams, pateikdamas tarmiškai jų kasdieninio gyvenimo aprašymą. Kitiems pamėgdžioti neįmanomu būdu, kalba pateikiama rašto ir balso ženklais. Be to, veikalas papildomas ir jo paties Saugų tarme įkalbėtomis garsinėmis juostelėmis, kurios bus labai vertingos šios išnykusios lietuvininkų tarmės vėlesnei analizei ir dialektologijos klasifikavimui. [Iš Įvado, p. xii].