LTDabar būtų sunku kalbėti apie Pietryčių Lietuvą, jos etnolingvistinę raidą ir padėtį be senųjų aukštaitiškų šio krašto vietovardžių. Tačiau retam turbūt težinoma, kad šie vietovardžiai, skambesiu ir daryba niekuo nesiskiriantys nuo kitų Lietuvos vietų pavadinimų, antram gyvenimui sugrįžo 1939-1943 m. autoritetingiausio Lietuvos vardyno tvarkytojo prof. Antano Salio rūpesčiu. Iki tol tie vietovardžiai buvo smarkiai iškraipyti, suslavinti, t.y. apkloti storu svetimųjų apnašų sluoksniu. [...] Dabar Pietryčių Lietuva yra gana marga tiek kalbiniu, tiek ir tautiniu požiūriu, nuėjusi ilgą kalbų, kartais ir gyventojų kaitos kelia. Čia norima plačiau panagrinėti šios Lietuvos dalies ansktyvesniųjų slavėjimo tarpsnių priežastis ir pačią slavėjimo eigą. [Iš teksto, p. 75].