LTPradėdamas rašyti šią knygą, žinojau, kad tai nebus sisteminga ir užbaigta lietuvių romantizmo istorija. Tokia istorija reikalautų griežto klasifikavimo (kas romantikas, o kas ne romantikas) ir chronologinės schematizacijos (kada prasideda ir kada nutrūksta romantizmo banga). Visa tai laužytų lietuvių literatūros vidinę logiką, grindžiamą sinchroniška kelių meninių srovių plėtote. Romantizmas - tautos prisikėlimo balsas - lietuvių literatūroje nėra tik istorinės praeities reiškinys. Jis tebeveikia mūsų kultūrinę ir net politinę savimonę, inspiruoja mūsų laisvės kovas, kreipia mūsų kūrybinius intelektus į patosą ar graudų lyrizmą. Šioje knygoje bandyta išryškinti romantizmo dominantę kaip charakteringą mūsų istorinės situacijos ir mūsų mąstysenos išraišką, kaip patvarią mūsų literatūros tradiciją - su ja ginčijamasi ir joje ieškoma atramos tautos egzistencijos krizių metu. [p. 5].