J. Stakauskas ir V. Biržiška apie Motiejų Valančių ir jo lietuviškumą

LTIš pirmo žvilgsnio diskusija tarp Juozapo Stakausko ir Vaclovo Biržiškos dėl Motiejaus Valančiaus nuopelnų lietuvybei gali pasirodyti būdinga nenatūralių poveikių egzaltuotai visuomenei, nes apgulties stovio įrėmintai pasaulėžiūrai kiekviena ryškesnė asmenybė sunkiai laiko egzaminą prieš statomą į "savų" arba "priešų" eiles. Diskusijoje tarsi sprendžiama alternatyva: arba M. Valančius buvęs grynas klerikalas ir lietuvybės reikalai jam nerūpėję, arba M. Valančius genialiai numatęs, kokia būsianti lietuvybė Lietuvoje po šimto metų ir jau savo laikais ėmęsis ją tokią puoselėti. Nors gal ir galima būtų prikišti Biržiškai nevisai adekvačiai laikmečiui interpretuotą klerikalizmo sampratą, o J. Stakauskui - lietuvybės sampratą, vis dėlto tai nesutrukdė jiems galiausia prieiti prie iš esmės panašių išvadų. Tad pačią diskusiją (beje, sveikai išprovokuotą A. Janulaičio) galima būtų suprasti kaip sukarinto požiūrio į istoriją kritiką. Antra vertus, pateikta diskusija nėra vien intelektualinės mankštos pavyzdys. Joje reiškiamos dvi skirtingos pasaulėžiūros - konservatyvioji ir modernioji. Nevienodas ir diskusijos dalyvių indėlis. J. Stakauskas išdėsto koncepciją, pagal kurią M. Valančius - lietuvių tautos žadintojas, o V. Biržiška jam tik oponuoja. J. Stakauskui būdingas pedantiškas detalumas (tomo sudarytojai leido sau padaryti kai kurių jo cituojamų tekstų sutrumpinimus), o V. Biržiškai - skepticizmas. Tad skaitytojui diskusija turėtų būti įdomi įvairiais aspektais. Diskusijos kalba netaisyta [p. 342].

ENThe discussion about the work carried out by Motiejus Valančius for the sake of Lithuanian identity was started by prof. A. Janulaitis in 'The Lithuanian News" in 1937, No 18, where he asserted that Valančius had never been "an ardent Lithuanian". In response to that dr. Juozas Stakauskas published his article in the paper "On the Right Way" where he presented the facts on the basis of which the Bishop Valančius can be proved to have been a true fighter for national identity. He is the author of the History of the Samogitian Diocese, he was fighting for the introduction of Lithuanian at school; he was much against teaching religion in Russian in primary school. After the uprising the Bishop applied to the Governor General of Vilnius M. Muravjov and that way saved many priests from exile. Therefore, there are sufficient proofs to declare Valančius being a true Lithuanian not only in his words but also by his quiet and persistent work devoted for the defence of the sacred rights of his nation and protection of it from Russian violence. Stakauskas concludes his article by calling the ideas of his oponent prof. A. Janulaitis as conceived "a priori". The discussion was joined by Vaclovas Biržiška. The author surveys from different aspects both the activities and limitted possibilities of the Bishop. "Valančius activities are misleading even to our historians often unable to discern his real way". Valančius was attached to his native Samogitian dialect though all correspondence with S. Daukantas, L. Ivinskis and others was conducted in Polish; untill 1864 he addresed to other priests only in Polish. Futhermore, Valančius was of peasant origin and had to manoeuvre between the gentry and his own social layer. V. Biržiška criticizes Stakauskas for selecting and presenting the facts only to testify to Valančius being a true Lithuanian character while staying silent about other facts.For instance, the activities promoting abstinence from drink were initiated by younger priests and the Bishop himself only protected them by the power of his authority. By the end of the publication the answer of Stakauskas to Biržiška is presented where he thanks the professor for his remarks, but remains firm in his position asserting that Valančius contribution to the preservation of the Lithuanian identity was really great which is testified not only by his activities, letters but also by his contemporaries.