LTSentikystė (rus. старообрядчество, староверие) - Bažnyčios ir religinės bendruomenės, nepripažįstančios XVII a. Rusų Stačiatikių Bažnyčioje patriarcho Nikono (1652-1666) įvykdytos reformos. Sentikystė yra savita eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina. Nuo oficialiosios Rusų stačiatikių bažnyčios skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, o bepopiai - dar ir bažnytine struktūra bei savitu kai kurių Šv. Rašto bei tradicijos elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių; bepopiai neturi dvasininkų (vadinasi, ir tripakopės hierarchijos), todėl pamaldas veda ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba šventikai (rus. духовнкый отец, настпаваник). Ankstyvajai sentikystei būdingas „pasaulio“ neigimas, t. y. valstybės ar visuomenės, kurioje, jų įsitikinimu, viešpatauja antikristas, atsisakymas nuo bet kokio bendravimo su „pasauliečiais“ (valgant, geriant, meldžiantis ir 1.1.), įtemptas „pasaulio pabaigos“ laukimas, griežtas asketizmas, prisirišimas prie senųjų tradicijų ir apeigų, gyvenimo būdo ir 1.1. XIX-XX a. sociokultūriniai pokyčiai bei vidinė polemika sentikystėje paskatino tai, kad joje susilpnėjo eschatologinės nuotaikos, atsisakoma asketiškų apribojimų bei ilgainiui vis labiau prisitaikoma prie „pasaulio“. Nuo oficialiosios Rusų stačiatikių bažnyčios skiriasi dar ir tuo, kad sentikystėje, ypač tarp bepopių, didelį vaidmenį vaidina eiliniai parapijiečiai. [p. 444].