Šienapjūtė Dysnos apylinkėse

LTŠienapjūtė - antras pagal reikšmingumą valstiečio vasaros darbas. Jeigu žemės dirbimas ir pirmiausiai grūdinių bei kitų kultūrų auginimas yra būtina sąlyga garantuoti žemdirbio šeimai sočius metus ir iš dalies skirtas gyvulių pašarui, tai šienapjūtės rezultatai sudarė gyvulių pašaro pagrindą. Nors prekinė gyvulininkystė iki XX a. Lietuvoje buvo menkai kultivuojama, o gyvulių auginimas tenkino asmeninius valstiečio poreikius, realiame gyvenime gyvulininkystė buvo neabejotinai lygiavertė grūdinių kultūrų auginimui. Gyvulinės kilmės produktai taip pat buvo žaliavos šaltinis šeimos aprangai, o be gyvulių traukiamosios jėgos būtų vegetavęs žemės ūkis. Iki XX a., ypač esant trilaukei ir rėžinei sistemai, pašarinių kultūrų buvo auginama nedaug, o galvijų, avių ir arklių pašarų racione pagrindą sudarė šienas. Todėl Dysnos apylinkių, kaip ir visos Lietuvos, valstiečiai didelį dėmesį skyrė šienapjūtei. Žolei augti sąlygos palankios. Vietovės gana lygios, todėl prie Dysnos ir Birvėtos, smulkesnių upelių tęsėsi plačios lankos, be to, ir laukuose, pamiškėse būta nemažai pievų, raistų ir pan., kurie vasaros pradžioje, sužėlus žolei, tapdavo svarbiausių valstiečių darbų ir rūpesčių vieta. Medžiagos straipsniui apie Dysnos apylinkių XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės šienapjūtę pagrindą sudaro aprašai, kuriuos 1971m. etnografinės praktikos metu atliko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto antro kurso studentas K. Gudelionis. Medžiaga saugoma VU Rankraščių skyriuje, Fondas 81, bylos Nr. 345. [p. 415].