Gamtos mokslai ir dvasininkijos ugdymas Lietuvoje XIX a

LTGamtos ir tikslieji mokslai dvasininkų švietimo sistemoje ėmė įsitvirtinti XIX a. Tačiau negalima teigti, kad dvasininkija jėzuitų laikais nebuvo mokoma gamtos ir tiksliųjų mokslų dalykų. XVI a. jėzuitų įkurtoje Vilniaus akademijoje, be pasauliečių inteligentų, buvo rengiama elitinė dvasininkija, siunčiama tęsti mokslų iš vyskupijų seminarijų bei popiežiaus alumnato. Pagal pakopinę akademijos mokymo sistemą, prieš pradėdami studijas Teologijos fakultete, būsimieji dvasininkai privalėjo išeiti Filosofijos fakulteto mokymo programą, šiame fakultete veikė dvi - matematikos (jai priskirta ir astronomija) bei filosofijos - katedros. Didžiausia filosofijos kurso dalis - vadinamoji gamtos filosofija, arba fizika, iki XVIII a. vidurio dėstyta kaip scholastinė Aristotelio gamtos filosofija, tačiau šiose idealistinėse spekuliacijose gamtos mokslų tema būta ir gamtos mokslų žinių. Nuo XVIII a. vidurio akademijos filosofijos kurso turinys ėmė radikaliai keistis gamtos mokslų linkme. XVII-XVIII a. Vakarų Europos didieji filosofijos, fizikos, ypač mechanikos, atradimai stipriai pastūmėjo gamtos filosofiją naujųjų laikų fizikos problematikos supratimo link, nors jai tebebuvo priskiriami ir kiti tuo metu mažesnę pažangą padarę gamtos bei tikslieji mokslai: astronomija, matematika, geografija, hidrologija, zoologija, botanika, geologija. Tuo metu akademijoje įkurta astronomijos observatorija ir matematikos-fizikos kabinetas sudarė sąlygas ne tik teoriniam, bet ir eksperimentiniam dvasininkijos lavinimuisi gamtos mokslų srityje. Šis laipsniškas dvasininkijos išsimokslinimo pasaulėjimas įgalina paaiškinti svarbią dvasinės inteligentijos reikšmę XVIII a. pabaigos pasaulietinio švietimo reformoms ir tai, jog XVIII a. II pusės - XIX a. I pusės žymiausi Lietuvos gamtos mokslų tyrinėtojai priklauso dvasininkų luomui.Tikriausiai dėl akademijos parengtų teologų gamtamokslinių interesų įtakos jau XVIII a. I pusėje prie kiekvieno turtingesnio vienuolyno buvo įkurti fizikos kabinetai, o prie vienuolynų esančiose moderniškesnėse kolegijose dėstyta fizika ir geografija. Pasak J.Lelevelio (Lelewel), jėzuitų mokyklų bibliotekose tuomet daugiausia būta ne teologinių, o filosofinių, istorinių, kitokių mokslinių Reikalų, kurie, palyginti su ankstesniais laikais, įnešė į jas gaivumo. Šiaip iki XVIII a. 7-ojo dešimtmečio, t. y. jėzuitų laikais, dvasinės seminarijos buvo abejingos gamtos ir tiksliesiems mokslams. Mokymo planuose jų nerandame, o pavieniai aukštesnieji dvasininkai gamtos mokslais domisi šalia gyvenimiškosios veiklos: tai veikiau individualus intelektualinis interesas, negu švietimui ar praktiniam gyvenimui taikytinas dalykas, šis požiūris, koreguojamas gyvenimo aktualijų, ėmė keistis XVIII a. II pusėje [p. 24-25].

ENAccording to the scientific publications and archival documents the author reviews on the phenomenon of natural sciences in the training of the Lithuanian clergy. At the end of the 18th century and the beginning of the 19th century scientific views brought by the Age of Enlightenment the tendencies of the secularization of the social life caused the necessity to reform the training process of the clergy. It was realised in the Vilnius Main Seminary, which was established on the basis of Vilnius University in 1808-1833. The Seminary was subordinated to the secular power and had an exceptional status in the training of the clergy elite. With the help of natural sciences the Seminary trained a new type of person alities, able to satisfy there quirements of the Age of Enlightenmet and to revive the clergy as well as the culture of the country. It is worth mentioning, that subjects in natural sciences, together with a secular character of the studies (the attendance of the lectures at Vilnius University), caused the dissatisfaction of imperialistic authorities of Russia.