Bajoras tarpukario Lietuvoje: Fabijono Neveravičiaus gyvenimas ir kūryba
LTApie XIX amžiaus Lietuvos bajoriją ir jos vaidmenį tautiniam atgimimui jau gana daug rašyta. Mažiau nušviestas šio luomo žmonių indėlis į XX amžiaus lietuvių kultūrą, nors pagrindo, regis, būtų - pakanka prisiminti, Mykolo Biržiškos žodžiu tariant, „išbajorius" tarpukario Respublikoje arba Vandos Daugirdaitės-Sruogienės minimus bajorų palikuonis. Tarpukaryje šios srities svarstymus varžė politinės priežastys - įtempti santykiai su Lenkija, kurios politinėn orbiton buvo pakliuvusi Lietuvos bajorijos dauguma. Valstietiška tautinė savivoka, įsitvirtinusi to laikotarpio ideologijoje, Lietuvoje išliko ir po karo, tik jau palaikoma kitokių aplinkybių, tuo tarpu jai alternatyvios kultūrinės bei politinės savimonės formos sykiu su aukštesnių luomų žmonėmis buvo represuotos. Tokiame fone tenka aptarti ir šiandien beveik užmiršto lietuvių rašytojo ir visuomenininko Fabijono Neveravičiaus (1900, liepos 6 (19)-1981, balandžio 17) gyvenimą bei darbus. Neveravičius nepriklauso iškiliausioms mūsų kultūros asmenybėms, tačiau turėtų būti pastebimas tiriant dviejų jos epochų, aristokratinės ir demokratinės, sandūrą. Šioje publikacijoje nesiekiama platesnių apibendrinimų. Tenorima pateikti šiek tiek medžiagos apie vieną kuklių moderniosios Lietuvos kūrėjų, susikaupusios renkant duomenis apie lietuvių istorinio romano autorius, pamėginti įžvelgti kai kuriuos bajoriškojo sąmoningumo atšvaitus jo visuomeninėje laikysenoje bei kūryboje [p. 365-366].
ENThis article is devoted to the manifestations of a nobleman's mentality in the social activity and oeuvre of a less-known Lithuanian writer of the inter-war period. The range of the views of Fabijonas Neveravičius (July 6 (19), 1900-April 17, 1984) is very wide: it comprises political fidelity to Lithuania (he participated in the struggle for independence, from 1919 was an officer in the Lithuanian Army and later a resistance activist in post-war emigration), oppositional views (participated in the 1934 coup) as well as democratic and liberal tendencies. One of the permanent fields of his wide interests (he was a writer, translator of a few languages and a journalist) is to reopen the Polish-Lithuanian cultural dialogue (manifest in his translations and personal relationships in the forties, his activities in Vilnius during World War II, and in the circles of London emigrants in the post-war period). He was the only inter-war writer who, in his historical novels "Blaškomos liepsnos", 1936 (Wandering Flames), "Erškėčiai", 1937 (Thorns), described the annihilation of the united Lithuanian-Polish Commonwealth at the turn of the 18th and 19th centuries suggestively actualising the traditions of statehood and culture in feudal Lithuania which were refuted by the ideology dominating those days. In his works on modern times he chose typical petty bourgeois themes, featuring as one of the first bourgeois writers in Lithuania. The social and literary activity of Neveravičius testifies that the cultural traditions of feudal Lithuania were alive in the Republic of Lithuania between the two World Wars.
