Grafas Alfredas Tiškevičius naujųjų laikų Lietuvos politikoje

LTBiografinės žinios apie grafą Alfredą Tiškevičių, nors rankiotos iš įvairių šaltinių, negausios - gimė 1882 metų spalio 2 dieną Vilniuje, čia, Šv. Jono bažnyčioje, ir pakrikštytas. Augo Astravo dvare prie Biržų, buvo pramokęs lietuviškai (tarmiškai). Tarnavo caro armijoje husaru, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, vėliau dirbo Rusijos ambasadoje Londone. 1919-1920 metais buvo Lietuvos diplomatinis atstovas Londone. Atleistas iš tarnybos į Lietuvą nebegrįžo. Mirė 1930 metų gegužės 19 dieną Paryžiuje. Buvo vedęs Nesvyžiaus Radvilų palikuonę, turėjo sūnų Joną. Tai, ko gero, ir viskas. Savo asmeninį archyvą Tiškevičius, matyt, buvo išsivežęs į Paryžių. Kita vertus, dažnoje istorinėje studijoje apie naujųjų laikų Lietuvą galima rasti grafo Alfredo Tiškevičiaus pavardę, tiesa, be platesnių komentarų. O archyvinėse 1919-1920 metų bylose yra nemaža jo pasirašytų telegramų, įvairių pranešimų, notų. Žinia, kad minėtas laikotarpis didžia dalimi lėmė tolesnį Lietuvos likimą. Vadinasi, Tiškevičius buvo tos lemties liudininkas. O gal ir jam pačiam tie metai buvo lemtingi... Kaip bebūtų, motyvas domėtis garsios Lietuvos giminės grafo diplomato asmenybe nekelia abejonių. Archyve aptikti Tiškevičiaus pasirašyti dokumentai daugiausia dalykinio pobūdžio. Iš jų sunku spręsti, ką jis būdamas Lietuvos diplomatu išgyveno, ką galvojo, kokius turėjo planus. Bet tą trūkumą galima pamėginti kompensuoti 1919-1920 metų Lietuvos užsienio politikos analize, tai leistų nustatyti tam tikrus rėmus, kuriuose turėjo veikti mus dominantis asmuo. Taigi prie grafo Tiškevičiaus asmens eisime aplinkiniu keliu. Ir tikėsimės, kad net jeigu Tiškevičius dėl Lietuvos politikos aptarimo liktų antrame plane, darbas neturėtų būti beprasmis [p. 351].

ENThis article is devoted to Count Alfredas Tiškevičius. Although there is little surviving data on his personality, his activity is reflected in the documents of the Foreign Ministry of Lithuania. The count was a representative of Lithuania in London from the autumn of 1919 to the end of 1920. It was a very important, we may say, vital period to the newly restored Lithuanian state. In this article Alfredas Tiškevičius' personality is revealed through an analysis of the developments in Lithuanian foreign policy in 1919 and 1920. This is not a concession to historical determinism, for special attention is paid to his efforts to change the course of hectic events. Being in England, Tiškevičius could adjust Lithuanian foreign policy to the tunes of London and Moscow. Unfortunately, his decisions made in August-September, 1920 were unsuccessful in defending Lithuania's interests. The article comes to the conclusion that Tiškevičius basically failed not as much as a diplomat but more as a citizen. The tension between "true" and "untrue" Lithuanians limited his initiative and subordinated concrete action to ideological but not rational or moral criteria. Tiškevičius tried to protest against the set rules of the game and was dismissed.