"Svajonės išsipildys, jeigu būsiu naudingas Lietuvai...". Architekto Antano Vivulskio tautines identifikacijos istorinis aspektas

LTVivulskio lietuviškumo problema rūpėjo ir menininko amžininkams, pažinojusiems jį, rašiusiems apie jį, bei vėlesniems biografams. Kunigas Antanas Sabaliauskas 1910 metais atkreipė dėmesį, kad „lietuvių laikraščiai apie p. Vivulskį, autorių karaliūno Jogėlos paminklo visaip rašo: tai jis lietuvis esąs, tai lenkas, prielankus lietuviams..." Sabaliauskas, kaip ir asmeniškai Vivulskį pažinojęs kunigas Leonas Špakevičius, bei artimas studijų laikų Paryžiuje draugas Petras Rimša, primygtinai įrodinėjo jo lietuviškumą. Antra vertus, lenkų visuomenė nė kiek neabejojo Vivulskio lenkiškumu. Franciszekas Świątekas Vivulskiui skirtoje knygelėje apibūdino dailininką kaip vieną iš tauriausių ir garsiausių Lenkijos sūnų. Krokuvos laikraščio "Prawda" redakcija, 1910 metais specialiame leidinėlyje "Pomnik Jagiełły" aprašydama Vivulskio sukurtą ir Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių proga Krokuvoje atidengtą paminklą, siejo viltingą Lenkijos ateitį su tokiais jos sūnumis kaip Ignacas Paderewskis ir Antanas Vivulskis. Antanas Žmuidzinavičius po Vivulskio mirties, šaltą 1919 metų sausio keturioliktąją, ištarė žodžius, kurie nusako šio menininko vietą mūsų kultūroje: „Lietuvos dailę ištiko vėl smūgis. Žiaurus ir baisus. Mirė dailės milžinas dailininkas-architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis [...]. Baisus smūgis. Tikra mūsų krašto tragedija. Po Čiurlionies - Vivulskis. Iš kur imtis vilties? Nelaimingas tas mūsų kraštas. Nelaiminga mūsų dailė. Žuvo mūsų viltis ir nėr kas ją pavaduotų".Taigi Vivulskio tautiškumo klausimas buvo aktualus anuo metu, iškilo jis ir mūsų dienomis. Iškilo tuomet, kai po ilgų nuožmios priespaudos metų stojome į kovą dėl savo tautinės savasties išsaugojimo, tai yra kai vėl aiškiai pasijutome esą lietuviai, lenkai, rusai... Deja, pakankamai dar neįsisąmoninome, kad privalome būti visų pirma Lietuvos piliečiai, tai yra atgimstančios lietuvių politinės tautos (nacijos) atstovai [p. 300-301].

ENAntanas Vivulskis (February 20, 1877-January 10, 1919) was an architect who built the "Three Crosses", the Church of the Sacred Heart in Vilnius, the Šiluva chapels, the Cracow monument for the 500th anniversary of the battle of Grünewald / Tannenberg, a close friend of Ignacy Paderewski and a member of the Vilnius self-defence troops (legionaries) in 1919. But who indeed was he? Whether he was Polish or Lithuanian has not been decided up till now. The problem of Vivulskis' national identity is discussed according to his personal and artistic dependence on one or the other national culture and the aspect of his consciousness. On the other hand, keeping in mind Vivulskis' noble origins, this problem is directly related to the culture of the Lithuanian nobility and to the connections between being a nobleman and being Lithuanian. It has to be pointed out that at the end of the 19th and the beginning of the 20th centuries, when the Lithuanian democratic national movement openly brought up the demand of the separation from Poland, a part of the nobility split from the Lithuanian nation and joined the newly formed Polish nation, whilst others kept on considering themselves citizens of the former GDL and felt ethnoculturally different from ethnic Poland. But even the latter had complicated relations with the Lithuanian dem ocratic national movement because they disagreed on the issues of relations with Poland and the threat of Polonisation.Vivulskis was a typical representative of the latter "citizenly" nobility of Lithuania and he had to experience the controversies in his soul and conscience between his old concept of Lithuanian identity based on his citizenship of the form er GDL and the new concept, based on the vernacular. He established connections with the Lithuanian nation in formation (the Paris "Lithuania“, the understanding of the significance of the Lithuanian vernacular for national identity), but at the same time a union with Poland seemed to him natural and unavoidable. Vivulskis' citizenship was and has remained the most important expression of his national identity. Owing to the com plicated linguistic and cultural situation of the Lithuanian nobility as well as the geopolitical situation of Lithuania he did not manage to fully identify himself with the new Lithuanian nation. The fact, however, that he belongs to Lithuanian culture, is indubitable, as it becomes clear from the Lithuanian themes of his works and the works themselves, which defined the specific characters of the architecture and art of Lithuanian sub-ethnical groups.