"Truputį lenkas, truputį vokietis, truputį lietuvis, o visų pirma katalikas...". Vilniaus vyskupas Edwardas von der Roppas tarp etninių, pilietinių ir konfesinių vertybių

LTNaujaisiais amžiais ne visoje Europoje buvo keliami vienodi reikalavimai Katalikų bažnyčiai. Vakarų Europoje Bažnyčia buvo vertinama pagal tai, kiek ji gerbė pilietines žmogaus teises bei laisves ir kaip ji reagavo į socialinę nelygybę, kuri XIX amžiuje tapo viena svarbiausių epochos problemų. Bažnyčiai nespėjant tinkamai susiorientuoti, pastebimas mentaliteto pasaulėjimas. Tuo tarpu Vidurio bei Rytų Europoje Katalikų bažnyčia galėjo išlaikyti savo pozicijas paremdama tautų teises į laisvę ir nepriklausomybę. Katalikų bažnyčios pozicijos reiškėjais paprastai buvo laikomi vietiniai dvasininkai, o ypač Bažnyčios hierarchai. Šis per XIX amžių susiformavęs kriterijus buvo perkeltas ir į istoriografiją. Tai gana aiškiai matyti vertinant Vilniaus vyskupo Edwardo von der Roppo (1851-1939) veiklą. Lenkų istoriografijoje jis laikomas lenkų kultūros atstovu, nurodomas ir jo palankumas kitoms etnokultūrinėms bendrijoms. Tuo tarpu lietuvių istoriografijoje Roppas dažniausiai vertinamas nepalankiai, o jo veikla apibūdinama kaip polonizacinė. Disonuoja su šiais dviem vertinimais turbūt tik Juliuszo Bardacho požiūris. Jis atkreipia dėmesį į luominės savimonės reliktus, būdingus vyskupui. O kuo gi save laikė vyskupas? Kadangi Roppo refleksijų likę nedaug, tenka ieškoti kitų kelių vyskupo savimonei atskleisti. Jeigu pavyktų atsakyti į klausimą, kokios visuomenės interesams Roppas objektyviai ar subjektyviai atstovavo, tai bent iš dalies galėtume atskleisti ir jo savimonės klodus.Prieš pradedant detalesnę analizę verta pacituoti keletą eilučių iš vyskupo draugo Aleksandro Meysztowicziaus sūnaus Waleriano, taip pat kunigo, prisiminimų: „Kunigas arkivyskupas Roppas matydavo regėjimus ar vaiduoklius. Kažkada atverdamas savo kabineto duris pamatė save patį sėdint prie stalo. Stabtelėjo su sekretoriumi ant slenksčio, tuo metu aukštos lubos užgriuvo ant jo antrininko, sudaužydamos į šipulius ir kėdę, ir stalą. Beje, tokie „susidvejinimai" dažnai pasitaikydavo von der Roppo giminėje". Ar galime suprasti tikrąją šių eilučių prasmę? Ką norėjo vienas kunigas tokiu neįprastu būdu pasakyti apie kitą savo luomo atstovą? Drįstume spėti, kad Meysztowiczius norėjo parodyti Roppo asmenybės daugialypiškumą. Todėl ir šiuose mūsų svarstymuose neieškosime aiškaus ir vienintelio atsakymo [p. 291-292].

ENEver since 1917 both in Polish and Lithuanian historiography Edward von der Ropp, Archbishop of Vilnius, has often been referred to as "A bit of a Pole, a bit of a German, a bit of a Lithuanian, but most of all a Catholic". Nevertheless it is rarely explained what this category means in fact. In this short article the author makes the conclusion on the basis of an analysis of the bishop's activity and his few surviving utterances that Ropp was ethnogenetically a German, ethnoculturally, although not completely, a Pole and he was Lithuanian so far as he held the historical tradition of the GDL dear. Catholicism played an integral part in his life.