Jonas Basanavičius: tarp tradicinio ir modernaus valstybingumo

LTJau Antrosios Respublikos laikotarpiu (1918-1940) susiformavo Jono Basanavičiaus asmens apologija, kuri naują kvėpavimą įgauna dabar. Aišku, jo nuopelnus paneigti sunku ir vargu ar verta net bandyti tai daryti. Basanavičiaus indėlis į lietuvių kultūrą ir Lietuvos politinės nepriklausomybės idėjos formavimą net neginčytinas. Tačiau iš esmės galima diskutuoti apie jo Lietuvos sampratą, jo požiūrį į kai kurias Lietuvos ir Baltarusijos visuomenės subkultūrines grupes, kurios vienu ar kitu būdu siekė integruotis į Basanavičiaus epochoje besikuriančias lenkų, lietuvių ar baltarusių nacijas. Neužmirškime, kad Basanavičiaus visuomeninės veiklos pradžioje Lietuvos dabartine samprata nebuvo, tai yra „nebuvo jėgų (arba jos buvo mažai pastebimos), kurios už tokią Lietuvą [...] kovotų". Taigi politiniu požiūriu tautinės Lietuvos, arba Lietuvos etnografinėmis ribomis, modelis tuomet dar nebuvo susiformavęs, o naujosios, iš valstiečių kilusios lietuvių inteligentijos visuomeninė veikla buvo etnokultūrinio pobūdžio ir apėmė tiktai etnolingvistinę bendriją, tai yra lietuviškai kalbančią visuomenę. XIX amžiaus antrojoje pusėje tebebuvo gyvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tradicijos. Jas paveldėjusi buvusių LDK žemių bajorija toleravo lietuvių ir baltarusių kultūrines aspiracijas, tačiau netikėjo, kad šie kultūriniai subjektai ateityje iškels visiškai savarankiškus politinius tikslus. Čia reikėtų paminėti, kad LDK bajorija, net ir žlugus bendrai Lenkijos-Lietuvos valstybei, kartu su valstybingumo tradicijomis išlaikė ir dvisluoksnę (Žemaitijoje net trisluoksnę) politinės savimonės sandarą. Bendra valstybė - Lenkija-Lietuva (Abiejų Tautų Respublika) Lietuvos dvarininkijos-bajorijos požiūriu buvo aukštesnė politinė organizacija, o unijoje su Lenkija esanti LDK - tai vasalinis valstybės darinys, subordinuotas aukštesniajam.Tačiau dauguma Lenkijos privilegijuotojo luomo atstovų siuzerenu laikė Lenkiją, o vasalu - LDK. Be abejonės, dalis Lietuvos ir Baltarusijos dvarininkijos-bajorijos buvo visiškai ar iš dalies polonizuota tiek kultūriniu, tiek politiniu požiūriu. XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje stiprėjant lietuvių tautiniam sąjūdžiui didėjo ir bajorijos politinė diferenciacija: jos etnopolitinė orientacija svyravo nuo siekių visiškai ištrinti Lietuvos (LDK) vardą iš politinių projektų iki savarankiškos LDK atkūrimo. Basanavičiui ir kitiems lietuvių Atgimimo veikėjams Lietuvos bajorijos įtraukimas į savarankišką lietuvių tautinį sąjūdį buvo svarbus dvejopai: 1) norėta panaudoti didelį bajorijos kultūrinį potencialą, 2) siekiant politizuoti lietuvių tautinį sąjūdį ir projektuojant Lietuvos valstybės atkūrimą buvo svarbi LDK valstybinių tradicijų paveldo problema. Šiuo pagrindu buvo galima ruošti prielaidas iškelti Lietuvos valstybės atkūrimo klausimą į tarptautinių santykių plotmę. Taigi, koks buvo Basanavičiaus požiūris į Lietuvos bajoriją, į senąją Lietuvos valstybę ir kaip jis įsivaizdavo šios valstybės reikšmę kuriant naują, modernią Lietuvą? [p. 239-240].

ENThis article is devoted to an analysis of the attempts of one of the most important social activists, Jonas Basanavičius, to use the political, legal and cultural potentials of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) as a model for creating modern Lithuania. These plans of Basanavičius are reflected in most of the documents he wrote. For the majority of the participants in the Lithuanian national movement the idea of referring to the legacy of the GDL seemed inconceivable and unnecessary. Nonetheless, when referring to this legacy Basanavičius never lost sight of the national, "ethnographic" Lithuania. The essential demand at the time was that the Lithuanian nobility, i. e. the direct heir to the historical traditions of the GDL, would join the national movement and uncompromisingly identify with Lithuanian cultural identity. The preference for the nobility's use of the Polish language as a medium of higher culture in cultural life and at home was dismissed. Essentially they intended to assimilate the Lithuanian nobility, to make it Lithuanian, even by force, if needed. On the other hand Basanavičius clearly separated the legal-political and the territorial aspects of the legacy of the GDL, i. e. clearly distinguished the borders of "ethnographic" Lithuania and formulated claims to the complete state and legal legacy of the GDL. This attitude doubtlessly predetermined the artificial partition of the Lithuanian and Belorussian aristocracy and nobility on territorial grounds. In fact, the concept of the legacy of the GDL, as declared by Basanavičius, was not completely formulated. Therefore, however indispensable the vision of the GDL was for him, it served more as a political instrument in creating modern, national Lithuania.