Aleksandras Hilferdingas. Slavofilai. Lietuva

LTLietuvos istoriko Rimanto Miknio nuomone, 1865 metų Michailo Muravjovo instrukcijų Šiaurės Vakarų kraštui valdyti koncepcijai tiesiogiai pasitarnavo ir Hilferdingo straipsnis „Litva i Žmudj" (1863 m.). Miknys teigia, kad Hilferdingas buvo rafinuotos, nuosaikios rusifikacinės politikos Lietuvoje šalininkas. Tačiau, kaip pažymi straipsnio autorius, XIX amžiaus antrojoje pusėje caro valdžia siekė rusų nacionalizmo doktrinos (panslavizmo) įgyvendinimo vykdydama rusifikacijos politiką ir savo praktinėje veikloje atsisakė Hilferdingo programoje siūlomų veiklos būdų. Tokiai nuomonei iš esmės pritaria ir Raimundas Lopata, vertindamas Hilferdingo programą LDK valstybingumo tradicijos tęstinumo aspektu. Česlovas Laurinavičius padarė drąsią prielaidą, kad apskritai lietuvių tautinė mintis susiformavo veikiama ne tiek Vakarų, kiek Rytų įtakos, o vadinamasis nacionalinis principas, atsiradęs Vakarų Europoje, rusiškos politinės minties buvo transformuotas į etnografinį principą. Būtent akademikui Hilferdingui priskiriamas rusų nacionalizmo doktrinos - panslavizmo - praktinio taikymo Lietuvoje bandymas. Anot Laurinavičiaus, Hilferdingas suformulavo pagrindines Rusijos politikos Lietuvoje kryptis, kurių tikslas buvo „atskirti lietuvių tautą (etnografinę) nuo lenkų, įtraukti ją į Rusijos įtaką ir paralyžiuoti jos politinį identitetą". Kartu pabrėžta, kad taikant Hilferdingo programą buvo gerokai nutolta nuo jo pradinio sumanymo.Kaip matyti, visi trys istorikai sutinka, kad Hilferdingo programa pasitarnavo (Miknys) arba formulavo (Laurinavičius) pagrindines Rusijos politikos Lietuvoje kryptis (lietuvių valstiečių atskyrimas nuo Lietuvos bajorų lenkiškosios kultūros ir politinė, kultūrinė besiformuojančios lietuvių tautos integracija į Rusiją) ir kad akademiko pasiūlymai iš esmės buvo bandymas taikyti rusiškojo nacionalizmo doktriną (panslavizmą) Lietuvoje. Taigi ligi šiol Hilferdingo vaidmuo, jo pasiūlymų analizė lietuvių istoriografijoje buvo vertinama autokratinės Rusijos valdžios rusifikacinės politikos (ir planų) Lietuvoje kontekste ir interpretuojant jo pasiūlymus kaip panslavizmo apraišką. Šiame darbe siekiu dviejų tikslų: 1) analizuoti Hilferdingo programos tezes ankstyvųjų slavofilų, kurių pažiūroms pritarė ir jis pats, mokymo kontekste; kartu bandyti atskirti dvi politines doktrinas - slavofilizmą ir panslavizmą (tiksliau, jo rusiškąjį variantą); 2) pasiūlyti teiginį: Hilferdingo programos esmė ir „tautinio principo" taikymas Lietuvoje XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje atliepė gyvybinius bundančios lietuvių tautos interesus (mokymasis gimtąja kalba ir jos puoselėjimas, visų lygybė prieš įstatymus, žodžio, spaudos, sąžinės laisvė, vietinės savivaldos kūrimas atsižvelgiant į nacionalinę krašto specifiką ir kita) [p. 226-228].

ENAleksandr Hilferding (1831-1872) was a Russian philologist, historian, social and political activist. In Lithuanian historiography he features as the scholar adjusting Cyrillic script for transcribing Lithuanian and a maker of projects to russify Lithuania, and his proposals in the context of the interests of the Lithuanian nation have also drawn considerable attention. Historians disagree in evaluating Hilferding's proposals from the aspect of the Lithuanian nation: some (Vanda Daugirdaitė-Sruogienė) think that the academician was "an ardent supporter of Russification", others (Rimantas Miknys) regard him "moderate", whilst there are even some (Vincas Trumpa) who maintain that he was a scholar favourable to Lithuanians, whose prim ary goal was to eliminate Polish separatism in Lithuania. This article is intended to analyse Hilferding's proposals in the context of early Slavophile teachings and to put forward the statement that their essence and the adjustment of the "national principle" in Lithuanian territories in the 1870s coincided with the vital interests of the awakening Lithuanian nation. Hilferding's proposals were essentially aimed at finding ways to regulate the relations between centre and peripheries, to facilitate the coexistence of big and small nations, the latter formulating their national identity. He made an attempt to conform the reconsidered Russian interests with the strengthening national movements at the time of a turning point in history. The final goal of the academician's proposals was a non-violent, organic integration of Lithuania into the social-political and cultural life of Russia. The Lithuanian nation, having lost its nobility and not having produced its own intelligentsia is going to decide for a pro-Russian orientation under the influence of Russ urn civilisation and culture.That is the point where the paradoxical character of Hilferding's proposals manifest themselves: having acknowledged the right of each nation to its own specific culture and special mission in the name of humanistic culture, he limited (even if by geopolitical motives) the political aspirations of Lithuanians. The realisation of Hilferding's proposals in the 1870s might have directly served the liberalisation of the state and social life in Russia. The "national principle" defending ethnic values, formulated in the Russian scholar's proposals, and social reforms would have contributed to the awakening of nations and indirectly might have provoked necessary political reforms. The relations between Russia and Lithuania (Lithuanians), however, were defined by the events of 1863 and led to a political annexation of Lithuania by the Russian Empire and police control which provoked an ardent Russian-Lithuanian conflict. The Tsarist policy in Lithuania was basically defined as early as 1831 by the program of Michaił Muravyev, the Vilnius Governor General, who was familiar with the characteristics of the northwestern reaches of the empire, and his advisors. Hilferding's proposals formulated the idea of national-territorial autonomy, the actuality of which was emphasised also by Jonas Basanavičius who was familar with the ideas and writings of the academician. In my opinion, Hilferding deserves respect as one of the first people who tried to introduce the history, ethnography, literature and language of the Lithuanians to a wider Russian public.