Vertinių gausa - pavojus kalbai

LTaklų vertinių dabartinė šnekamoji kalba turi aibes. Kai mokyklų, aukščiausių instancijų dėmesys sutelktas į kitas kalbas, kai mokyklai nesvarbu humanitariniai dalykai, gimtosios kalbos ugdymas yra likęs kaip ir nuošalyje. Lietuvių kalba grynesnė išlikusi yra grožinėje literatūroje, tarmėse (ir tai tik kalbantis su vyresniaisiais kaimo žmonėmis). Šnekamoji kalba darosi laikraštiška, joje atsirado daugybė vertinių, atrodančių lyg ir saviškai, lietuviškai, bet jie ardo lietuvių kalbos sistemą iš vidaus. Akli vertiniai, stumiantys iš vartosenos senus lietuviškus žodžius, konstrukcijas, pasakymus, yra kalbos kinivarpos, graužte graužiančios jos pagrindus ir darančios iš jos mišrainę. Taip kitados „Bromą...ing viečnastį“ ir kiti feodalinio žargono prikimšti leidiniai skurdino ir darė lietuvių kalbą menkavertę. Jei inteligentai nesukrus taisyti ir tobulinti savo kalbos, galime susilaukti liūdnų pasekmių. Anksčiau galėjome remtis tarmėmis, o šiandien jos jau išsikvepia, dabar yra tarsi perkoštos miestiškos kalbos vėjų, pažeistos tų aklų vertinių. Gal imkime vieną kartą visose mokyklose geriau mokyti gimtosios kalbos, o inteligentams įrodykime, kad savo kalbos nemokėti tikrai yra didelė negarbė. [p. 28].