Lietuvos ir Lenkijos priešprieša Tautų Sąjungoje 1926 m

LTLietuvos ir Lenkijos konfliktas per visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų buvo nuolatinė grėsmė Europos saugumui ir taikai. Šį konfliktą palyginti dažnai svarstė Tautų Sąjunga, tačiau jos projektai ir iniciatyvos žlugo. Tiek Lietuva, tiek Lenkija atkakliai laikėsi savo principinių nuostatų. Tautų Sąjunga, skelbianti taikos palaikymo idėjas, tapo dviejų valstybių konfrontacijos arena. 1926 m. yra vienas ryškesnių jų priešpriešos epizodų. Apskritai 1926 m. Tautų Sąjungai buvo krizės laikas. Krizė prasidėjo dėl šios tarptautinės organizacijos Tarybos pertvarkymo, Lenkija norėjo pasinaudoti ta reforma ir tapti Tautų Sąjungos Tarybos nare. Tai būtų sustiprinę jos įtaką to meto Europai, būtų sustiprėjęs ir Lenkijos pranašumas per konfliktą su Lietuva. Kaip tos Tarybos narė Lenkija taip pat būtų galėjusi daryti spaudimą Vokietijai. Lietuvos interesai buvo visiškai kitokie. Ji stengėsi sutrukdyti Lenkijai tapti Tarybos nare ir taip apsisaugoti nuo didėjančių pastarosios pretenzijų. Tapusi tarybos nare, Lenkija, balsuodama prieš, galėjo blokuoti visus Lietuvos pasiūlymus ir nusiskundimus. Vilniaus klausimas būtų išnykęs iš Europos politinio gyvenimo. Tokia padėtis vertė Lietuvą priešintis Lenkijos išrinkimui Tautų Sąjungos Tarybos nare. Šį Lietuvos ir Lenkijos konflikto etapą nagrinėjo abiejų šalių istorikai, ypač R. Žepkaitė, P. Miškinis ir P. Lossowski's. Tačiau jų darbai skirti bendrajai valstybių konflikto istorijai. Tad Tautų Sąjungos reikšmė per Lietuvos ir Lenkijos konfliktą 1926 m. dar nėra reikiamai ištirta ir įvertinta. Šiame straipsnyje ir bandoma tą padaryti. [p. 70].

ENBoth Lithuania and Poland were members of the League of Nations. Thus, the League of Nations was automatically involved in the conflict between them. Both states attempted to use the League of Nations for their own purposes and to gain more influence in it. In 1926 Poland had claims to become a constant member of the League. The main objective for Lithuania then was to prevent Poland from reaching its aims. During the meetings of the League of Nations, held in March and September of the same year, the Lithuanian delegation made active attempts to resist Polish pretensions. In spite of the interior changes in Lithuania and Poland, the situation remained the same. The new Lithuanian government, consisting of leftist parties, continued the anti-Polish policy of their predecessors in the League of Nations. Poland, despite the changes in the government after the May coup, did not abandon its claims either. The big states-England and France-favoured Poland's becoming a member of the League. Poland might have played a part of a counterweight to Germany there. Thus, Poland's aggression to Lithuania was "forgotten". Lithuanian efforts, though. based upon the principles of international law, fell flat. The interests of the big states were of more importance than the proclaimed ideas of the League of Nations and the principles of its pact.