J. Gerulio "Senieji lietuvių skaitymai": sudarymo principai ir reikšmė lituanistikai (lyginant su "Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija")
LTDauguma tiek prieškarinio Kauno (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universiteto, tiek pokarinio (išskyrus nebent 1945-1955 m.) Vilniaus univer iteto studentų lituanistų pažintį su senaisiais lietuviškais raštais, jų kalbos ypatybėmis bei literatūriniais elementais dažniausiai pradėdavo iš J. Gerulio parengtos ir 1927 m. išleistos chrestomatijos ”Senieji lietuvių skaitymai. I dalis: Tekstai su įvadais” (toliau: Skaitymai). Pirmieji po ranka galbūt dar turėdavo tais pačiais metais pasirodžiusius M. Biržiškos ”Rinktinius misų senovės raštus” (toliau: Raštai), o antrieji - dar 1957 m. išleistą K. Korsako ir J. Lebedžio redaguotą ”Lietuvių literatūros istorijos chrestomatiją” (toliau: Chrestomatija). Pastarosios sudarytojai buvo užsimoję nurungti visus ankstesnius panašaus pobūdžio leidinius, nes ”anksčiau išleistos senosios lietuvių literatūros chrestomatijos bei raštų rinkiniai (E. Volterio, M. Biržiškos, J. Gerulio ir kt.) yra pasenę, neatitinka šių dienų reikalavimų”. Kadangi J. Gerulio Skaitymais dažniau naudojosi (ir tebesinaudoja) ne tik studentai, bet ir lietuvių kalbos (iš dalies ir senosios lietuvių literaūros) tyrinėtojai, aiškėja, kad Chrestomatija negali pakeisti Skaitymų. Taigi Chrestomatijos reikšmė lituanistikai gerokai mažesnė, negu buvo tikėtasi. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kas nulėmė J. Gerulio Skaitymų populiarumą? Norėdami atsakyti į jį, pirmiausia turėtume pasiaiškinti, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo atrinkti tekstai ir kokiais principais rėmėsi abiejų chrestomatijų sudarytojai, atrinktus tekstus pateikdami skaitytojui. [Iš teksto, p. 25].
