Liudviko Abramovičiaus ir Mykolo Römerio XX amžiaus Lietuvos valstybės idėjos klausimu

LT1939 m. Mykolas Römeris Liudviko Abramovičiaus (Ludwik Abramowicz) nekrologe trumpai apžvelgė krajovcų atsiradimo ištakas: 1905 m. Vilniuje, iškeldamas „Lietuvos kaip atskiro politinio vieneto idėją“, susibūrė lenkų būrelis. Reikia pažymėti, kad, kaip pats M. Römeris rašė, tai tebuvo tik „orientacinis principas, arba politinė koncepcija, o ne ideologija“. Tai reiškė, kad krajovcai nereprezentavo kažkokios tuo metu egzistavusios socialinės grupės interesų, priešingai, jų idealas - tik istorinės Lietuvos idėja su kitokiais negu aplink „Vilniaus žinias“ susibūrusiais lietuviais. Krajovcai - tai iki 1863 m. sukilimo besiformavusios Lietuvos visuomenės dalies etnopolitinės srovės liekana. 1905 m. nuvilnijusi Rusijos imperijoje revoliucijos banga sukėlė nacionalinių judėjimų ir įvairių jų formų pagyvėjimą. Otono Zavišos (Otton Zavisza), Bronislovo Jaloveckio (Bronisław Jałowecki) parašytose brošiūrose „Lietuviai Lietuvoje“ ir „Lietuviškasis katekizmas“ keliamas skausmingas savimonės paieškos klausimas. Į retorinį klausimą - „Kodėl būdami bendro kraujo, kultūros ir tautiškos vienybės, neturime vienos bendros gimtosios kalbos?“ - atsakymo istorijoje ieškojo O. Zaviša, 1863 m. sukilimo dalyvis, kuris dar XIX a. pradžioje rašė: „...mums belieka mąstyti apie gimtinę lenkiškais žodžiais, bet lietuviškomis mintimis“.Lietuvių nacionaliniam judėjimui etnolingvistinį principą pripažinus pagrindiniu tautinės savimonės dėmeniu, kuris istoriškai natūraliai plėtojosi iki 1863 m., dabar reikėjo peržengti tradiciškai susiklosčiusių vertybių ribą. O tai padaryti buvo sunku, ypač kai lietuvių nacionalinio judėjimo ideologai „kūrė“ istoriją, paversdami ją mitais ir politinėmis schemomis. Krajovcų Lietuvos istorija - mėginimas susintetinti senosios ir naujosios Lietuvos istorinę būtį, pirmiausia keliant LDK valstybingumo principą. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio krajovcus galima palaikyti naiviais romantiškais svajotojais. Išties, turėjo jie 1863 m. Lietuvos sukilėlių švento tikėjimo savo teisumu ir pasiaukojimo [p. 171-172].

ENLiudvikas Abramovičius and Mykolas Römeris belonged to the so-called group of krajowcy formed at the beginning of the 20th century. The correspondence of these two politicians reflects the evolution of the krajowcy ideology in the 1920s and 1930s. In the complicated geopolitical situation in Eastern Europe, the relations between Lithuania and Poland being hostile, Abramovičius and Römeris tried to solve actual political problems on the basis of the ideology of the krajowcy. The political reality proved this ideology futile.