Dvi lietuvių tautinio atgimimo interpretacijos (Mykolas Römeris ir Juozapas Albinas Herbačiauskas)

LTĮdomu ir kartu paradoksalu, kad pirmosios pastangos konceptualiau atspindėti lietuvių tautinio atgimimo raidą bei ją pagrįsti susijusios su asmenimis, kurie, amžininkų teigimu, „tiesiogiai“ lietuvių sąjūdyje nedalyvavo, būdami kultūriškai ir genetiškai artimesni demokratėjančiai istorinės Lietuvos (LDK) bajoriškajai kultūrai ir jos vertybėms. Čia turime minty Juozapą Albiną Herbačiauską ir jo kiek primirštą brošiūrėlę „Lietuvos atgimimas prieš Lenkijos idėją“ (Odrodzenie Litwy wobec idei Polskiej, Kraków, 1905) ir žinomesnę bei labiau vertinamą, dar ir šiandien nepraradusią aktualumo Mykolo Römerio „Lietuva. Lietuvių tautinio atgimimo studija“ (Litwa. Studyum odrodzenia narodu litewskiego. Lwów, 1908). Abu darbai buvo parašyti lenkų kalba, tačiau skirti ne tik ir ne tiek Lenkijos lenkams, kiek istorinės Lietuvos bajorams, dažniausiai jau nebekalbantiems lietuviškai. Iš esmės savo knygose autoriai sprendė tą patį uždavinį, kaip kuo objektyviau šią Lietuvos visuomenės dalį supažindinti su lietuvių tautinio atgimimo istorija. Todėl autoriai daugiausia dėmesio skyrė šio proceso genezės problemai, bendrais bruožais aptarė tautinio sąjūdžio raidą ir samprotavo apie lietuvių tautinio judėjimo plėtros perspektyvas. Šiame straipsnyje, remdamiesi jau minėtomis knygomis, pamėginsime rekonstruoti esmingesnes Herbačiauskui ir Römeriui būdingas teorines nuostatas bei moralinius imperatyvus, kuriais abu grindė savo požiūrį į lietuvių tautinį atgimimą. Manytume, kad tai buvo būdinga ne tik mūsų autoriams, bet ir demokratijos idėjų paveiktai bent jau daliai istorinės Lietuvos bajorų [p. 55].

ENThe first attempts to conceptually reflect the development of the Lithuanian national revival, or Lithuanian nationalism, in the 19th-the beginning of the 20th centuries, can be found in the works of the authors who were close to the culture and values of the landed gentry (who were becoming more democratic) of historical Lithuania. These were Mykolas Römeris’s unique and still invaluable book "Litwa. Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego" (Lithuania. Studies of the Revival of the Lithuanian Nation) (Lwów, 1908) and a less-known work by Juozapas Albinas Herbačiauskas "Odrodzenie Litwy wobec idei Polskiej" (The Revival of Lithuania Compared with the Polish Idea) (Kraków, 1905). On the basis of these works, the athors’ positions and imperatives determining their view of the Lithuanian national revival, are being reconstructed, analysed and compared in the article. Both of them, in contrast to the majority of the Lithuanian nobility, considered the Lithuanian national revival as an inevitable objective social process, relating it with the general democratization of Lithuanian society and the emancipation of Lithuanian people (peasantry). For both of them the historical-social process, called the national revival, is impossible without an active participation of people (peasantry) in cultural and political life of society.When interpreting the causes, development and contents of cultural assimilation of Lithuanian nobility, both authors agreed that a part of a less Polonized gentry in the 1st half of the 19th century was taking active part in the process of national revival, trying to change the attitude of the majority of nobility towards people. Römeris and Herbačiauskas believed that modernized political and civic traditions of the culture of the nobility had to play an important role in the development of a democratic society in Lithuania. Considering the Lithuanian national movement to be mainly democratic (it was guided by the values of popular culture, and its main body was made up of the intellectuals of peasant descent), Römeris and Herbačiauskas did not fail to notice that, while getting more and more politicised, nationalist tendencies were becoming stronger in its national ideology (negation of cultural plurality, attempts to consider social evolution in terms of an idealised notion of a "pure" nation). That was a threat to the consolidation of the democratic forces of Lithuania. Both of them were sure that only the understanding of the society of Lithuania as a specific territorial, historical, civic and cultural community could help to soften possible nationalist conflicts.