LT13 amžiuje prūsų kraštams patekus į vokiečių ordino valdžią, kryžiuočiai pradėjo smarkiai puldinėti lietuvių žemes. Daugiausia nuo tų puldinėjimų kentėjo žemaičiai. Tačiau lietuviai, nors ir ne visada, tuos žygius atremdavo. Be to. lietuviai gana dažnai rengė žygius ne tik į Prūsus, bet ir į rytus bei šiaurę. Prie pietinės Lietuvos sienos tuo metu buvo gana ramu, Volynės kunigaikštystė Lietuvos nepuldinėjo, nes pati nesijautė saugi. Neramūs jos kaimynai lenkai ir nuolatinė totorių grėsmė vertėją su lietuviais gyventi taikiai. Tuo tarpu šiauriniai lietuvių kaimynai žiemgaliai kovojo su Livonijos ordinu. Lietuvių raiteliai, žinoma, paremdavo žiemgalių laisvės kovas. Tačiau ne visi žygiai į šiaurę buvo dėlto rengiami, dažniausiai rūpėdavo prisiplėšti grobio. Apie vieną tokį drąsą, nors ir nesėkmingą, žygį eiliuojama Livonijos kronikoje. [p. 7].