LT1918 m. pabaigoje - 1919 m. pradžioje tik ką susikūrusiai Lietuvos valstybei ėmė grėsti didelis pavojus. Raudonoji armija, okupavusi nemažą teritorijos dalį, siekė užgrobti visą kraštą ir įvesti savąją valdžią. Vokiečių okupacinė kariuomenė be kovų traukėsi į vakarus iš visos Lietuvos. Lenkija pietuose taip pat nebuvo geranoriškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu ir brandino agresyvius planus. Visame krašte išorės priešų infiltruoti agentai aktyvino veiklą, siautėjo gausios kriminalistų gaujos. Gyventojų nuotaika buvo prislėgta. Esant tokiai padėčiai Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1919 m. vasario 7 d. patvirtino "Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus”, o vasario 13 d. paskelbė karo padėtį trijų dešimčių varsti) (I varstas prilygo 1,06 kilometro - V.L.) ruože nuo fronto linijos buvusiose Seinų, Kauno. Alytaus, Vilkaviškio, Marijampolės, Kėdainių ir Kaišiadorių apskrityse, kur su priešais jau kovėsi pirmieji savanorių kariuomenės būriai. Kitose apskrityse karo padėtis buvo paskelbta vėliau. Lietuvos srityse, kuriose buvo paskelbta karo padėtis, buvo steigiamos miestų ir apskričių karo komendantūros, kurios pradėjo stiprinti valstybingumą. [p. 117].