Liaudis virsta tauta
LTKetvirtojo "Studijų" tomo pavadinimas "Liaudis virsta tauta" nėra jo sudarytojų išmonė. Taip profesorius Mykolas Biržiška kažkada pavadino savo istorinės eseistikos knygos "Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą" (Los Angeles, 1952-53, T. 1-2) vieną skyrių. Ši metafora šiandien intriguoja ir kultūros istoriką, ir filosofą, ir psichologą. Ji suintrigavo ir šio tomo sudarytojus, kartu supratusius, jog ne viskas, ką M. Biržiška rašė apie liaudies virsmą tauta, yra vienareikšmiška ir aišku dabartiniam tyrėjui. Pati rinkinio pavadinimo formulė primena tuos senus nesenus laikus, kada tik Lietuvos bajorai turėjo teisę vadintis tauta - jie buvo vieninteliai pilietinio ir politinio gyvenimo subjektas, feodalinių luomų privilegijų barjerais atsiskyręs nuo didžiosios krašto gyventojų daugumos - valstiečių bei negausių miestelėnų. Pastarieji tiek valstiečiai, tiek miestelėnai buvo patys vadinami ir patys jautėsi liaudimi. Liaudies socialinėje psichologijoje priklausymas luomui, konfesijai, parapijai, pagaliau savininkui ar valstybei buvo svarbiausias savivokos elementas. Šis savivokos būdas užgožė ir individualizmo apraiškas (vyravo kolektyvinės bendruomeninės sąmonės sinkretizmas), ir pilietinius jausmus, pamažu kylančiuosius į sąmonės paviršių socialinių sukrėtimų - sukilimų, reformų ir revoliucijų - metu. Luominių skirtumų dilimas, modernios visuomenės formavimasis XIX a., praeitin grimstanti "mėlynojo kraujo" ideologija - visa tai tipiška europietiškos civilizacijos kebui. Bet lietuvių arba Lietuvos liaudžiai istorija lėmė ne kelią, o šalikelę. Lietuvos bajorijos deklasacija XIX a., vyko kartu su polonizacija.Šis procesas pasiekė tokių mastų. Jog visa buvusi "Lietuvos tauta", visi buvusios valstybės - LDK - piliečiai, t. y. bajorai, XIX a. viduryje, ypač pabaigoje, oficialių Rusijos sluoksnių imti vadinti lenkais, o etnonimas "lietuvis" paliktas tik valstiečių, t. y. lietuviams buvo skirta būti "liaudimi", o ne "tauta". Anuo metu nei politikams, nei mokslininkams, nei apskritai šviesesnei visuomenei toli gražu nebuvo tas pats, į kurią idealiai konstruojamos europietiškos civilizacijos piramidės pakopą krašto viešpačiai bandė įrašyti lietuvius. Kita vertus, dėl visiškai aiškią priežasčių patys valstiečiai sąmonėjo ir piliečiais virto labai sunkiai. Kalbant prof. Vytauto Kavolio žodžiais, liaudies sąmoningumo trajektorija - kiek ją dabar galima pamatuoti - nebuvo labai aukšta. Skirtingi Lietuvos visuomenės sluoksniai modernios tautos link ėjo skirtingais keliais. Vienaip savo šaknų ir tapatybės su visa liaudimi ieškojo Lietuvos bajoras, kitaip savo prigimtą lygybę su kitais žmonėmis suvokė lietuvių valstietis, tampantis politinio gyvenimo subjektu, piliečiu, asmeniu, senas tradicijas turinčios bendrijos atstovu. Tokia savimonė ir darė liaudį tautos dalimi. Liaudis papildė ir išplėtė tautos visuomenę, kartais net nepaliko vietos buvusiems tos tautos puoselėtojams bajorams. Liaudis virto tauta ne savaime ir ne be kančių. Vieni skausmai ir sunkumai kilo dėl rusų politikos, kiti - dėl tos naštos, kuri mums buvo užkrauta praeities su valstybe "nuo jūros iki jūros", su daugiataute, skirtingai Dievą garbinančia gyventojų visuomene, tirpinusia mūsų protėvius ir maišusia juos su svetimais. Šiame "Lietuvių atgimimo istorijos studijų" tome įvairūs autoriai kiekvienas savaip mėgino žvilgtelėti į tuos dalykus, kuriems, jų požiūriu, iki šiol buvo skirta pernelyg mažai dėmesio [p. 5-6].
- P. 7-102, 507, 521, 535-536. Lietuvos valstiečių istorijos (1795-1861 m.) bruožai
- P. 103-118, 508, 522, 536. Apie Pypkininkus
- P. 119-134, 508-509, 522-523, 537. Kalba ir socialinė klasė pietvakarių Lietuvoje iki 1864 metų
- P. 135-216, 509, 523, 537-538. Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių kalbų žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba
- P. 217-234, 509-510, 524-525, 538-539. Aristokratijos likimas: Henriko Ževuskio metamorfozės
- P. 235-250, 510-511, 525, 539-540. Atgimimo istorijos slenksčiai
- P. 251-266, 511-512, 525-526, 540-541. The National Consciousness among Lithuanian emigrants to the United States at the ending of the 19th and Early 20-th Century
- P. 267-326, 512, 526-527, 541-542. Nuo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje iki Didžiojo Vilniaus seimo: istoriografinė suvažiavimo pavadinimo analizė
- P. 327-338, 513, 527-528, 542. Plėšikai ar kovotojai?
- P. 339-362, 513-516, 528-531, 543-546. Lietuvių ir latvių valstiečių mentaliteto tautiški profiliai XIX a. pirmojoje pusėje
- P. 363-382, 513-516, 528-531, 543-546. Valstiečių savimonė kaip istorijos mokslo objektas
- P. 383-390, 513-516, 528-531, 543-546. Ar turėjo lietuvių valstiečiai tautinę ir pilietinę savimonę: kada, kaip, kodėl?
- P. 391-396, 513-516, 528-531, 543-546. Tezės diskusijai: viduramžiai ir ankstyvieji naujieji laikai
- P. 397-405, 513-516, 528-531, 543-546. Valstiečių tautinės-pilietinės savimonės klausimu
- P. 449-478, 518, 533, 548-549. Carinės valdžios sumanymas leisti liaudžiai skirtą žurnalą rusų ir žemaičių kalbomis XIX a. 7-ajame dešimtmetyje
- P. 479-490, 518-519, 534, 549. Penki 1882-1883 m. Rytų Lietuvos valstiečių kolektyviniai prašymai dėl lietuvių spaudos lotyniškuoju raidynu leidimo
- P. 491-506, 519, 534, 550. Mūsų liaudis ir jos šviesuomenė Didžiojo Vilniaus seimo laiku
