Beletristinio ir mokslinio stiliaus pradai Simono Daukanto "Būde"

LTVisi Simono Daukanto biografai ir veiklos vertintojai pirmiausiąjį mini kaip istoriką, o kalbinius, tautosakinius, ūkinio šviečiamojo ir pedagoginio turinio darbus nurodo kaip antrinius, lyg ir papildomus užsiėmimus. Tačiau ne visuomet jis prisimenamas kaip literatas, nors tikrai yra vertas lietuvių istorinės prozos pradininko vardo. Ir ne bet kokio, o talentingo, nepakartojamo lietuvių istorinės beletristikos istorijoje išsiskiriančio savitumu. Jo aprašyti Lietuvos girių vaizdai, istorinių asmenų portretai, kruvinų mūšių paveikslai ir daug kitų epizodų žavi ne tiek istorinės tiesos tikrumu, kiek meninio žodžio įtaiga ir pasakojimo emocingumu. Troškimas įkvėpti skaitytojui pasididžiavimą tautos praeities didingumu ir tikėjimą jos šviesesne ateitimi buvo toks stiprus, kad kalbėti vaizdingai ir emocingai jam rūpėjo, ko gero, labiau, negu dėstyti plikus faktus. Praeities darbai ir žygiai, aprašyti jo plunksna, turėjo tapti ateities vizija, patriotinių siekimų įsikūnijimu, ir beletrizuotas pasakojimas tam labiausiai tiko. Bet kartu Daukantas stengėsi būti ištikimas ir faktų tiesai, iš įvairiausių šaltinių rankiojo duomenis, jais rėmėsi. Ne visa turima informacija jį įtikino: vienų šaltinių žinios jam buvo parankios, atitiko jo susikurtą istorinio vyksmo sampratą, kitus teko koreguoti ar bandyti paneigti, bet kiekvienu atveju jo elgtasi sąžiningai, taip, kaip romantizmo idėjų įkvėptam istorikui atrodė. Ir čia nori nenori teko žiūrėti dokumentinio tikslumo, kalbėti moksline, ne meno kalba [p. 133].

ENSimonas Daukantas’ merit in the history of Lithuanian culture and literature as a founder of Lithuanian historic prose has not been properly evaluated. In his historic works one can often meet the picture of the Lithuanian forest, majestic pictures of battles and stories on the cultural past of the nation. They are individualized, expressive and artfully vivid, loday most of them are of aesthetic and educational value and are worth to be published as the most significant examples of the 19th century Lithuanian literature, taught at schools and included into the educational programs on national culture. The article analyzes the relations between fiction and scientific descriptions in Daukantas’ “Character”. The attention is drawn to two tendencies which became clear due to Daukantas’ use of proverbs and varied phraseology in stylistically different episodes.