Simono Daukanto požiūris į bendrinę kalbą

LTBendrinė kalba - tai sąmoningai kurta (kuriama) vienoda visai tautai rašomoji, šnekamoji kalba. Viena - bendra ir vienoda - visiems. Simono Daukanto laikais, kai visuomenė darėsi laisvesnė ir raštingesnė, kūrėsi prielaidos susiformuoti ir lietuvių bendrinei kalbai. Jos poreikį Daukantas, rašęs lietuviškai, labai jautė. Daukantas buvo istorikas, istorikas profesionalas. Studijuodamas, rašydamas istoriją, kiekvienas istorikas sąlygiškai persikelia į aną, praėjusį laiką. Būdamas mintimis anapus laiko ribos, jis niekaip negali ištrūkti ir iš dabarties, nuolat yra priverstas gyventi dviejuose laikuose. Ir, norėdamas ar ne, negali tų laikų bent mintyse nelyginti, negretinti vieno su kitu. Daukantas taip pat lygino praeitį, kurią aprašinėjo, su dabartimi. Apie Daukanto "Darbus” Saulius Žukas rašo, jog "dabartis dažniausiai iškyla [...] kontrasto principu sugretinant, kas buvo ir kas beliko". Paprastai Daukantas dvi epochas lygindavo senesniosios naudai. Kaip sakė filosofas J. Repšys, anot Daukanto, "senovės lietuviai buvo stiprūs, sveiki, tvirto sudėjimo, laisvi, dabartiniai - sunykę, suvargę, nuo sunkių darbų sukumpę". Repšys apibendrina Daukanto požiūrį: "tartum iš praeities reikia mokytis, kaip gyventi, kaip elgtis". Šios mintys svarbios, norint priartėti ir prie Daukanto požiūrio į bendrinę kalbą. Nors kokių nors platesnių traktatų apie savo bendrinės kalbos sampratą Daukantas nėra parašęs, pagrindinius tos sampratos principus galima atsekti iš įvairių jo tekstų [p. 63-64].

ENSimonas Daukantas intended to create Standard Lithuanian on the basis of both the Samogitian and the Aukštaičiai dialects, but he did not clearly know how to put this into practice.