LTLiaudies menas ir muziejai bei parodos - problema daugiabriaunė, prieštaringa. Ji atsirado tada, kai liaudies menas tapo kolekcionavimo objektu, įgijo meninės vertės statusą. Nuo seno žinoma, taip pat ir naujausiuose teoriniuose darbuose pabrėžiama, kad liaudies meno vertė priklauso nuo jo ryšių su gyvenimu, nuo to, kokią praktinę vietą jis suranda tame gyvenime, pirmiausia turint galvoje ryšius su kaimo aplinka, kaimo žmonėmis. Liaudies meno dirbinys, pakliuvęs į muziejų, nutraukia tuos ryšius, jis atsiduria jam nebūdingoje situacijoje, izoliuojamas nuo natūralios aplinkos. Pradėdamas savo naują, “muziejinį” gyvenimą, toks dirbinys tuo pat metu įgyja ir naujų savybių, tam tikros autonomijos, jis tartum tampa savaimine vertybe. Pamažu išryškėja dirbinio meninė vertė, iš buitinio objekto jis virsta stebėjimo, gėrėjimosi, estetinio išgyvenimo objektu. Tokia vidinė liaudies meno kūrinių funkcionavimo transformacija sąlygoja pamažu besikeičiančius muziejų ir liaudies meno ryšius. [p. 4].