Lietuvių kalbos papildinio vardininko su bendratimi kilmė

LT0.1. Iš archeologijos ir lyginamosios kalbotyros tyrimų žinoma, jog rytų baltų gentys maždaug VI a. po Kr. pajudėjo nuo dešiniojo Dauguvos kranto į šiaure ir ėmė kurtis dabartinėje Šiaurės ir Vidurio Latvijos teritorijoje. Joje nuo senovės gyvenusių vakarų finų dialektai ilgainiui buvo asimiliuoti, o jų substratas turėjo lemiamą vaidmenį rytų baltų prokalbės suskilimui ir latvių kalbos susidarymui. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir didžioji slavų ekspansija į šiaurę ir vakarus. Iki VIII-IX a. rytų slavų gentys išplito dabartiniame šiaurinės Rusijos plote iki Naugardo ir toliau, asimiliuodamos ten gyvenusius vakarų finus. Dėl tų procesų turėjo susidaryti didelės intensyvių kalbinių kontaktu, interferencijos ir substrato bei superstrato zonos šiaurinėje rytų baltų ir rytų slavų dialektų dalyje. Tuos dialektus ligi šiol sieja ištisa virtinė bendrų fonetikos, leksikos ir gramatikos ypatybių. Viena iš bendrų tam arealui sintaksinių izoglosų yra vad. papildinio vardininkas konstrukcijose su bendratimi, padalyviais, kai kur — su kitomis veiksmažodžio formomis. [Iš teksto, p. 93].

ENTwo diachronical layers in the structure of the nominative with the infinitive constructions are being discerned. The relics of the oldest layers are found in sentences with the nominative subjet and the infinitive preserving the meaning of purpose characteristic of action nominals in the dative case form. The subject function of the nominative in the constructions with the verbs likti ‘remain’, būti ‘be’ (especially with the infinitive of the perception verb) is proved by agreement with the predicate in the compound and modus relativus forms. The second, more recent layer is represented by impersonal constructions with the nominative object governed by the infinitive. Such constructions were formed in consequence of the reanalysis of the constructions of the first type as impersonal ones. The nominative turned into the grammatical object of the infinitive and spread in its new function under the influence of the West Finnic nominative object rule. The impact of West Finnic most likely was conditioned by the expansion of East Baltic dialects over the West Finnic substratum area in 6-7th centuries AD. Taking into consideration the diachronical strata of the nominative with the infinitive the traditional hypothesis about its Indo-European origin (suggested by Potebnja, Jablonskis, Endzelins, Kiparsky et. al.) and Tinberlake’s hypothesis about the borrowing the nominative object rule from West Finnic may be regarded as complementary ones. The nominative object can be put in line with the relative mood (modus relativus) and some other syntactic phenomena based on the native stucture of the East Baltic languages and affected by the external influence in the course of their development.