Etimologinės pastabos P. Skardžiaus "Lietuvių kalbos žodžių daryboje"

LTPraėjus penkiasdešimtmeąiui po vienintelio specialiai lietuvių kalbos žodžių darybai skirto A. Leskieno (Leskien 1891) darbo, 1941-1943 m. pasirodžiusi P. Skardžiaus kapitalinė monografija "Lietuvių kalbos žodžių daryba" (toliau: ŽD) buvo naujas žingsnis ne vien dėlto, kad jos autorius panaudojo daug daugiau medžiagos, bet ir todėl, kad buvo pirmasis lietuvio kalbininko parašytas šios srities darbas, kuriame autorius stengėsi "nurodyti tas priemones, kuriomis mes savarankiškai naudojamės savo pačių žodžių atsargai padidinti" (ŽD 14; išretinta P. Skardžiaus). Nors iš šio P. Skardžiaus teiginio išeitų, jog pagrindinis dėmesys sutelktas sinchroninei žodžių darybos analizei, bet iš tikrųjų taip nėra: šis darbas "yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir jos diachroninis tyrimas, susiejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų indoeuropiečių kalbų žodžių darybos ypatybėmis, paaiškinantis indoeuropiečių kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus" (Rosinas 1996: XVI-XVII). [...] P. Skardžiaus ŽD rašymo laikais etimologija daugiau dėmesio skyrė žodžių darybai, t.y. ji stengėsi pateikti ne tik tą pačią šaknį turinčius žodžius, bet į pirmą vietą iškelti tuos žodžius, kurie turi giminiškus darybinius formantus ir tokiu būdu nustatyti pirmykštę reikšmę bei paaiškinti jos raidą. Todėl iš karto peršasi išvada, kad be platesnių ar siauresnių etimologinių pastabų, rašydamas minėtą monografiją, P. Skardžius negalėjo apseiti. Iš tikrųjų šiame veikale tokių pastabų yra gana daug ir detalesniam jų aptarimui reikėtų specialaus didesnės apimties darbo.Čia bus pasitenkinama tik kelių vienos semantinės grupės — socialinių — terminų etimologiniais komentarais, esančiais ŽD, ir, pasirėmus naujesniais šios srities tyrinėjimais, bus bandoma parodyti, kaip šių terminų kilmė aiškinama dabar, juoba kad P. Skardžius veikalo "Pratarmėje" nurodė: "Reikiamos žodžių etimologijos duodamos tik patikimesnės" (ŽD 12). Vadinasi, jis atsiribojo nuo tuo metu paskelbtų atskirų žodžių hipotetinių etimologijų, o daugiausia rėmėsi tradicinėmis. Tai aiškiai matyti iš "Sutrumpinimų" sąraše nurodytos etimologinės literatūros, kurios pagrindą sudaro K. Būgos, J. Endzelyno, E. Benveniste’o, A. Meillet darbai bei E. Boisacqo, E. Bernekerio, A. Brücknerio, F. Klugės, A. Waldės — J. B. Hofmanno, A. Waldės — J. Pokorno etimologiniai žodynai. [Iš teksto, p. 21-22].