Dėl XVIII a. raštų kalbos

LTXVIII a. yra pats sudėtingiausias ir prieštaringiausias Lietuvos istorijos laikotarpis, nes beveik visą šį amžių vyko jungtinės Lietuvos—Lenkijos valstybės agonija, lydima nuolatinių karų ir tarpusavyje konkuruojančių grupuočių vaidų. Savaime suprantama, kad esant tokiai situacijai gerokai smuktelėjo ir kultūrinis gyvenimas. Bet apie tai kalbėti kol kas nėra lengva, nes šis laikotarpis tiek filologų, tiek istorikų, tiek ir kultūros istorikų yra mažiausiai tyrinėtas. Tiesa, pastaruoju metu šiam laikotarpiui daugiau dėmesio skiria istorikai ir senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai, o kalbininkai ir toliau laikosi tikriausiai dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais mūsų filologinėje literatūroje atsiradusios nuomonės, kad XVIII a. lietuviškų raštų kalba degradavo, kad lietuviški raštai tuo metu buvo rašomi tam tikru lietuvių-lenkų kalbų žargonu (plg. Zinkevičius 1990: 15) ir kad dauguma "atitrūkusių nuo liaudies ir pasidavusių "poniškajai" lenkų diduomenės kultūrai katalikų kunigų, lietuviškų raštų autorių, apleido gražias Daukšos ir Sirvydo tradicijas ir nesirūpino tolesniu lietuviu rašomosios kalbos ugdymu" (Palionis 1995: 112). Iš tikrųjų XVIII a. Lietuvos teritorijoje pasirodžiusių lietuviškų raštų kalba (konkrečiai jų leksika) gerokai skyrėsi nuo XVI-XVII a. raštų kalbos, nes XVIII a. raštuose vartojama daug daugiau skolinių (ypač polonizmų) negu jų buvo ankstesniuose raštuose. Būtent dėl šios priežasties XVIII a. katalikiškus raštus tebelydi savotiskas "prakeiksmas", ypatingai suvešėjęs sovietiniais metais, norint pabrėžti neigiamą katalikų bažnyčios vaidmenį Lietuvos kultūrai. [Iš teksto, p. 134].