LTApie XIX a. lietuvių tautinį, atgimimą nelengva kalbėti jau vien todėl, kad pats žodis "atgimimas" tėra graži ir vaizdinga metafora, kuri mažai ką sako žmogui, rimtai besidominčiam istorija. Atskleisti sunkiai apčiuopiamą šios metaforos turinį bei išsakyti jį griežta mokslo sąvokų kalba yra istoriko uždavinys. Tačiau istorija, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, turi savo galimybių ir kompetencijos ribas, kurias peržengti, nesunaikindama savęs, ji negali. Išsamiai aprašąs "atgimimo" požymius, vienaip ar kitaip paaiškinąs jo priežastis, istorikas anksčiau ar vėlau susidurs su pačios atgimimo "esmės" klausimu, kuris priklauso jau ne istorijos mokslo sričiai, bet atsiveria istoriosofinei (filosofinei) refleksijai. Istorinė tautos savimonė neatsiranda savaime ir iš karto - ji subrandinama pamažu ir nuosekliai ugdant istorijos filosofiją ir istorijos mokslą. Todėl iš pirmo žvilgsnio labai geranoriškos, tačiau skubotos pastangos istorijos mokslą žūt būt pagrįsti filosofine "metodologija" dažniausiai baigiasi visai nelauktai: istorikas, pats to nesuvokdamas, savo tyrimu iliustruoja abejotinos vertės istoriosofines schemas, o filosofas mėgėjiškai "nagrinėja" specifinius istorijos mokslo klausimus [p. 157].