Replika polemikoje dėl tautinio Atgimimo sampratos
LTIr XVI, XIX amžius, ir dabarties Lietuvos prisikėlimas visų pirma pasireiškia tautystės idėjos suabsoliutinimu. Tautystė pripažįstama esanti nelygstama gėrybė, žmogaus gyvenimo vertybinis pamatas. Visais šiais tarpsniais regimos pastangos asmens ir tautos jungtį kelti greta ar net virš asmens ir Dievo ryšio (etninės bendrijos ideologiją virš religijos). Ir anuomet, ir nūdien kalba, bendras istorinis likimas ir kultūrinio gyvenimo bendrumas suvokiami kaip tvlrčiausios tautystės atspirtys. Tautinio atgimimo laikotarpiais pradedama labiau rūpintis gimtąja kalba, padidėja dėmesys šalies istorija, jos kultūrai. Pagaliau tauta aiškiai išsako valstybingumo siekį arbą ryžtą savo valstybingumą apginti. Visas šias tendencijas įžvelgsime ne tik šiandienos gyvenime ar XIX amžiuje, bet ir renesansinėje Lietuvoje, kurioje nebūta nei gausiau susibūrusios buržuazijos, nei kapitalistinių gamybos santykių [p. 151-152].
