LTJau kalbant apie lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVII a. Rytų Prūsijoje buvo užsiminta, kad ligi šio amžiaus lietuvių rašomosios kalbos raidoje LDK išsiskyrė dvi atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji — dzūkiškoji. Bet nuo XVIII a. pradžios pastaroji akivaizdžiai ėmė nykti ir jos vietoj įsigalėti vidurietiškoji arba, tiksliau sakant, vidurio aukštaičių tarmės pagrindu kurtis tam tikra bažnytinė rašomoji koinė. Šitokios koinė kūrimąsi galima sieti jau su XVII a. antrosios pusės kėdainiškių kalvinistų leidiniais, kuriuose vidurio aukštaičių šnektų fonetika ir morfologija atmiešta retkarčiais pasitaikančiomis žemaičių bei pažemaitės vakarų aukštaičių šnektų lytimis. Tačiau ypač ryškiai atsispindi tokios koinė kūrimasis 1705 m. evangelijų ("Ewanielie Polskie y Litewskie") leidime, kuriame didžioji dalis ankstesniųjų leidimų rytietiškųjų bei dzūkiškųjų lyčių buvo pakeistos vidurietiškosiomis. [Iš teksto, p. 101].